Aiškėja Alksnynės akmens likimas

Nuo rugsėjo 7-osios skulptoriaus Juliaus Vertulio (1935-2005) kūrinys sandėliuojamas Klaipėdoje, tačiau nebeilgam: Neringos valdžia gavo visų keturių menininko vaikų ir antrosios jo žmonos raštu išdėstytas pozicijas, kaip pasielgti su rūstaus kario veido memorialu.

Vyriausiasis sūnus Augustas Vertulis akmens pasiimti nebeišreiškė noro, tačiau yra prieš jo sunaikinimą, kūrinį mato Grūto parke, o kiti vaikai neprieštarauja, kad tėvo darbo vaisiaus nebeliktų.

„Dar tarsimės su teisininkais, tačiau iš tiesioginių meno kūrinio paveldėtojų pageidavimų aiškėja, kad dauguma vaikų pasisako už akmens sunaikinimą. Galutinį sprendimą turės priimti Neringos savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Šakalys. Apie Grūto parko variantą nekalbėjome“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis.

Sunaikinimo gaidos

„Vakarų eksprese“ jau rašėme, kad rugsėjo pradžioje Neringos savivaldybė už 12 tūkst. eurų pasamdė rangovus, kurie demontavo riedulį kartu su informacinėmis bei propagandinėmis plokštėmis.

„Puikiai supratome, kad amžinai laikyti privačios bendrovės aikštelėje šių sovietinių reliktų negalima, todėl reikėjo spręsti jų likimą. Susidūrėme su kazusu: akmuo nebuvo įtrauktas į Savivaldybės turto balansą, tačiau jis, kaip meno kūrinys, turi tiesioginius paveldėtojus, o šie - teises į kūrinį. Neringos mero potvarkiu buvo išsiųsti paklausimai visiems keturiems J. Vertulio vaikams, kurių ir atsiklausta: ką toliau daryti su akmeniu?“ - teigė N. Lendraitis.

Vyriausiasis sūnus A. Vertulis prieš mėnesį „Vakarų ekspresui“ buvo sakęs, kad yra kategoriškai prieš tėvo darbo sunaikinimą ir net norėtų jį pasiimti bei saugoti privačioje valdoje. Tačiau Savivaldybei atsiųstame rašte tokios pozicijos nebeliko.

„Mano manymu, akmenį reikėtų pasiūlyti Grūto parkui <...>. Jei dėl kažkokių priežasčių Grūto parkas atsisakytų, aš tada į nieką nepretenduoju, palieku nuspręsti specialistams arba atsižvelgti į kitų vaikų nuomonę“, - rašė jis.

O kitų vaikų nuomonė - panaši. Antai J. Vertulio dukra Ieva Hakienė svarstė, kad teisė priimti sprendimą turėtų būti suteikta Neringos savivaldybės bendruomenei.

„Mano nuomone, tą akmenį, kuris, kaip buvo įprasta sovietiniam režimui, simbolizuoja melu grįstą istorinę atmintį, reikėtų pašalinti apskritai. Galbūt paversti skalda ar kitaip panaudoti. O jei brolis pageidauja jį pasiimti, aš tam neprieštarauju“, - rašė ji.

Dar griežtesnė - kitos dukters Aistės Vertulytės, sūnaus Juliaus Vertulio ir antrosios žmonos Audronės Vertulienės valia, išreikšta bendrai.

„Atsižvelgdami į tai, jog <...> šio sovietmetį šlovinančio paminklo išsaugojimas būtų, be kita ko, nesuderinamas ir su paties autoriaus puoselėtomis vertybėmis, prašome gerbti mūsų, kaip paveldėtojų, valią<...> ir priimti sprendimą kūrinį sunaikinti“, - teigė Vertuliai.

Išsaugoti - rizikinga

Minėtos trijulės pozicija dėl memorialinio akmens - pati išsamiausia iš visų paveldėtojų. Jie rašė, jog skulptorius, nepaisant sovietiniu laikotarpiu kiekvienam menininkui tekusio spaudimo kurti sovietine ideologija persmelktus kūrinius, sukūrė kiek galima abstraktesnį kūrinį vengdamas aiškios okupantą šlovinančios simbolikos, tokiu būdu vykdydamas tyliąją rezistenciją.

Esą skulptūros sunaikinimas tęstų skulptūros autoriaus pradėtą kovos su okupantu metodą, t. y. būtų ne brutualus meno kūrinio naikinimas, o tolesnė autoriaus idėjų - priešintis okupantui - sklaida.

Apie anksčiau A. Vertulio išreikštą norą išsaugoti akmenį pasisakyta vienareikšmiškai.

„Jei skulptūra, kuri skirta aukštinti Lietuvos valstybės okupantą, būtų išsaugota ją perkeliant į atitinkamą privačią teritoriją, skulptūros tolesnio panaudojimo būdai (atsižvelgiant į tai, jog monumentai turi atitinkamą ideologinę reikšmę karo nusikaltimus vykdančiai Rusijai) mums, kaip įpėdiniams, taptų nežinomi ir nekontroliuojami, taigi iškiltų grėsmė autoriaus garbei ir reputacijai, už kurių apsaugą mes (Julius ir Aistė), kaip įpėdiniai, esame atsakingi“, - dėstė J. Vertulio vaikai.

Remdamiesi LR civiliniu kodeksu (5.13 str.), brolis ir sesuo paaiškino, jog ir skulptoriaus žmona turi juridinę teisę pareikšti savo valią.

„A. Vertulienė yra skulptorių J. Vertulį pergyvenusi sutuoktinė ir, kaip palikėją pergyvenęs sutuoktinis, turtines teises paveldi pagal įstatymą su pirmos eilės įpėdiniais, kai jų daugiau kaip trys - lygiomis dalimis“, - teigė jie.

Tad sprendžiant iš visų atsakymų bei pasitelkus elementarią aritmetiką, dauguma paveldėtojų pasisako už akmens su rūsčiu kario veidu sunaikinimą, tačiau galutinis jo likimas paaiškės tik pasirašius E. Šakaliui.

„Didvyrių“ kultas

Kol kas neaišku, koks bus informacinių bei propagandinių plokščių likimas, kurios taip pat sandėliuojamos uostamiestyje. Sprendimą ir vėl turės priimti E. Šakalys.

Ant vienos iš demontuotų plokščių pirmiausiai rusų, o tik po to lietuvių kalba buvo toks įrašas: „1941-1945 žuvusiems tarybiniams kariams - amžinas atminimas“. Memorialas skirtas konkrečiam 1945 m. sausio 29 d. įvykiui, todėl buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, peršanti melagingą faktą, jog mūšiai nerijoje vyko 1941-1945 m.

Kitoje plokštėje - vėl pirmiausiai kirilica, o tik po to lietuvių kalba iškalta informacija, kad „memorialą Rusijos ambasada Lietuvoje atnaujino Rusijos Federacijos lėšomis 2005 metais“.

Neringos valdžia nusprendė demontuoti ir vadinamojo „didžiojo septyneto“ iš minėto pulko plokštes su pavardėmis, ant kurių buvo įamžinti žuvę daugiausiai jauni (nuo 22 iki 39 m.), įvairių tautybių kariai: 4 kilę iš Rusijos (Ivanas Polozkovas, Vasilijus Fominas, Vasilijus Vladyčevas ir Josifas Lapuškinas) ir po vieną - iš Baltarusijos (Andrejus Portianko), Ukrainos (Aleksandras Kulik) bei Mordovijos (Michailas Larinas).

Šiems Alksnynėje pagerbtiems kariams po mirties 1945 m. TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai, įteikiant Lenino ordinus ir „Aukso žvaigždės“ medalius „už pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą kovos su vokiškaisiais grobikais fronte ir tuo metu parodytą narsą bei herojiškumą“.

Tačiau remiantis istoriniais dokumentais (ЦАМО - Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Centriniu archyvu), 113-asis šaulių pulkas neįvykdė jam pavestos kovinės užduoties ir buvo tiesiog sušaudytas gerai pusiasalyje įsitvirtinusių vermachto karių.

Įdomi detalė: šių septynių karių palaikai iš pradžių buvo palaidoti kitame marių krante, atokiai nuo uostamiesčio esančio Kairių kaimo kapinėse. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šešių karių palaikai perkelti į Klaipėdą, o V. Vladyčevo - į Gargždus.

Šešetas perlaidotas 1973-1975 m., kai pačiame Klaipėdos centre, Skulptūrų parke (buvusiose miesto kapinėse), buvo rekonstruojamas Antrojo pasaulinio karo aukų memorialas. Šioje erdvėje (aikštėje, po betoninėmis plytelėmis) palaidota apie 700 karių (remiantis viešais duomenimis).

Kokią svarbią propagandinę ir net ritualinę funkciją atliko rūstaus kario veido akmenyje memorialas, nesunku spręsti iš įvairiausių renginių, minėjimų, vykusių tarybiniais metais. Ten organizuotos raudonarmiečių rikiuotės, kasmetinės mokyklinukų su gėlėmis lankymo akcijos.

Vyresnės kartos neringiškiai prisiminė, kaip prie riedulio šaltomis žiemomis buvo vežami moksleiviai, kurie turėdavo atiduoti pagarbą. Apie tai, jog prie memorialo sustoja ir tylos minute pagerbia žuvusius ekskursantai, o sausio 29 d. susirenka Kuršių nerijos gyventojai pažymint Neringos „išvadavimo“ metines, savo 1979 m. išleistoje knygoje „Kuršių nerija“ rašė Milda Telksnytė.

1973 m. prie akmens lankėsi net tuometės VDR Vokietijos socialistinės vienybės partijos CK I sekretorius Erichas Honeckeris.

Pastaraisiais dešimtmečiais, minint vadinamąją Pergalės dieną gegužės 9-ąją, prie akmens vainikus su Georgijaus juostomis, Rusijos Federacijos vėliavomis reguliariai dėdavo minėtos valstybės diplomatai.

FOTO APRASAS VERDIKTAS. Skulptoriaus J. Vertulio 1967 m. sukurto, sovietų okupantams skirto paminklinio akmens likimą nulėmė menininko vaikai, kurių dauguma pasisako už relikto sunaikinimą.

FOTO APRASAS Sandros VAIŠVILAITĖS nuotr.