Čarlzas Finis - milijardierius be milijardų

 Brangūs automobiliai, prašmatnios vilos, briliantai, privatūs lėktuvai?... Visa tai - ne apie šio straipsnelio herojų. Milijardierius gyvena taip kukliai, kad gyvenimo būdu greičiau primena paprastą Europos pensininką. Kam milijardierius leidžia savo turtus?

Mokslai ir teisingas skaičiavimas

Čarlzo tėvai buvo airiai imigrantai. Šeima labai kukliai gyveno nedideliame Naujojo Džersio miestelyje. Tai buvo Didžiosios depresijos laikai. Čakas baigė vietos vienuolyno mokyklą. Tenykštė aplinka ir įgytas išsilavinimas jį paveikė taip stipriai, kad sukėlė norą daryti gerus darbus.

Vėliau filantropas paaukos mokyklai 250 tūkstančių dolerių. Jeigu ne Korėjos karas, būsimasis milijardierius galbūt taip ir būtų likęs statistiniu „vidutiniu" savo šalies piliečiu, bet, kaip sakoma, Fortūna yra permaininga. Už dalyvavimą karo veiksmuose vyriausybė jam skyrė finansinį atlygį, tad pinigus jis iškart investavo.

Čakas nutarė susimokėti už mokslus verslo mokykloje, nes jau ją baigdamas žinojo, kuo užsiims. Naujai iškeptas verslininkas išvyko į Prancūziją, kur Viduržemio jūros pakrantėse stovėjo penkiasdešimt amerikiečių karo laivų su 30 tūkst. jūreivių.

Visi jie turėjo teisę pirkti alkoholį be muitų. Tai ir tapo Č.Finio verslo planu: amerikiečių karo laivų jūreiviams jis pardavinėjo alkoholį. Būdamas karo veteranas, jis greitai ir lengvai sudarydavo sutartis su potencialiais klientais, o pelnas viršydavo 100 proc.

1960 m. Čakas su bičiuliu iš Kornelio mokyklos Robertu Mileriu įsteigė bendrovę „Duty Free Shoppers Group" ir išplėtė tikslinę auditoriją bei asortimentą: be alkoholinių gėrimų pradėjo pardavinėti cigaretes, suvenyrus, parfumeriją ir visa tai siūlė ne tik jūreiviams, bet ir turistams. Nedidelis verslas pamažu, bet labai sėkmingai plėtėsi.

O tuo metu Japonijoje prasidėjo ekonomikos bumas. 1964 m. Tokijuje vyko olimpinės žaidynės. Vyriausybė savo piliečiams panaikino visus kelionių į užsienį apribojimus, kurie buvo įvesti po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo atkurti ekonomiką, tad nuo 1967 m. japonai pradėjo su kelialapiais aktyviai važinėti po visą pasaulį. Č.Finis, per Korėjos karą pramokęs japoniškai ir susipažinęs su šios tautos ypatumais, greitai susigaudė, ką reikia daryti.

Nuodugniai išstudijavęs maršrutus, turtingų turistų keliuose jis atidarė savo parduotuves, kurių lentynas užpildė populiariomis prekėmis - cigaretėmis, alkoholiu ir odinėmis rankinėmis, o prekiauti pasamdė jaunas simpatiškas japones.

Visa tai japonai, dievinantys suvenyrus, pradėjo entuziastingai pirkti kolegoms ir draugams. Butelis viskio Japonijoje tuomet kainavo 35 dolerius, o DFS parduotuvėje - vos 7. Cigarečių neapmuitintų prekių parduotuvėse buvo galima įsigyti 10 kartų pigiau negu Japonijoje.

Įdomus faktas: vienoje iš tokių patrauklių vietų, Saipano saloje, verslininkas savo lėšomis pastatė naują oro uostą, kuris jam atsiėjo penkis milijonus dolerių. Be to, verslininkas sugalvojo triuką, kuris iki šiol yra aktyviai naudojamas šiuolaikinėje turizmo pramonėje.

Č.Finis papirko gidus, kurie užveždavo turistus į jo parduotuves, šiems net nespėjus įsikurti viešbutyje - tokiu būdu keliautojams nebebūdavo reikalo lankytis kitose parduotuvėse. Netrukus verslas savininkui pradėjo duoti pelno apie 10 mln. dolerių per metus.

Nuo 1960 m., kai buvo atidaryta pirmoji „Duty Free Shoppers" tinklo parduotuvė Honkonge, iki 1990 m. paprastas verslininkas Čakas Finis uždirbo per 300 milijonų dolerių ir pagal Forbes reitingą užėmė 31-ąją vietą tarp turtingiausių planetos žmonių.

Nuo mizantropo iki filantropo

Kaip sakė senovės išminčius ir valdovas Saliamonas, turtais žmogus persisotina ir virsta mizantropu, kuriam visko yra vis mažai. Šiuo keliu iš pradžių buvo pasukęs ir Č.Finis: gyveno prabangiai, pirko brangius daiktus, bet jie jam malonumo neteikė.

Pasiekęs neregėtų aukštumų, Č.Finis suprato, kad turtai turi ir šalutinį poveikį. Jo šeimai nebeliko ko siekti, jo vaikams buvo nuobodu, nes nebereikėjo dėl nieko stengtis. Būtent tada Čakui atėjo į galvą mintis - atiduoti pinigus kitiems žmonėms. 1982 m. jis įsteigė fondą „Atlanto filantropai" („The Atlantic Philanthropies").

Milijardierius atidėjo pinigų kiekvienam šeimos nariui, o visus likusius perdavė fondui. Kai jis pagal „Forbes" versiją pateko į turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą, didžioji dalis jo kapitalų jam nebepriklausė, beveik 7 milijardus dolerių tvarkė „The Atlantic Philanthropies".

1984 m. jis pervedė fondui savo dalį DFS, kuri buvo lygi 38,7 5 proc. Vienintelė turtuolio sąlyga buvo visiškas anonimiškumas. Net jo verslo partneriai nenujautė, kad Č.Finiui kompanijoje daugiau niekas nepriklauso. Kai Č.Finiui buvo jau per 80 metų, senjoras sau pasiliko 2 mln. dolerių - mažiau negu vieną dešimtąją procento pinigų, kuriuos jis paaukojo kitiems.

Gyvenimo taisyklės

Iki 75 metų milijardierius skraidydavo tik ekonomine klase. Nors be problemų galėjo įsigyti privatų lėktuvą, jis mėgdavo sakyti, kad skrydžio laikas dėl to nesutrumpės. Dokumentus verslininkas nešiojasi ne brangiame odiniame portfelyje, o paprastame plastikiniame maišelyje, nevaikšto pietauti į prabangius restoranus, pirmenybę teikdamas sumuštiniams užkandinėse.

Jį pažįstantieji teigia, kad Č.Finis visada klausia, kiek kas kainuoja. Ant Č.Finio rankos - paprastas „Casio" laikrodis, nes jis „taip pat gerai rodo laiką kaip ir prabangus „Rolex". Jam nereikia automobilio, nes jis nekenčia stovėti spūstyse, taigi važinėja metro. Č.Finis gyvena kukliame bute San Franciske, šiek tiek primenančiame studentų bendrabutį. Būdamas Niujorke, jis apsistoja pas dukterį.

Užtat jo labdaringų darbų sąrašas kasdien ilgėja. Apie 300 mln. dolerių filantropas išleido Limeriko universitetui Airijoje, sudarydamas sąlygas neturtingų šeimų vaikams mokytis visiškai nemokamai. Daugiau kaip 300 mln. dolerių po karo paaukojo vietnamiečiams.

Pietų Amerika iš dosnaus filantropo gavo 400 mln. dolerių. Ir tai - tik maža dalis to, ką Č.Finiui su savo labdaros fondu pavyko nuveikti visame pasaulyje. O pats milijardierius visada likdavo „už kulisų", nes nenorėjo afišuotis.

Aukodamas švietimui arba medicinai, Č.Finis visada keldavo vieną sąlygą - niekur neskelbti jo vardo. Todėl niekur nepamatysime nuotraukų, kuriose jis laikytų paaukotų pinigų čekį arba stovėtų su žirklėmis, pasirengęs perkirpti raudoną juostelę.

Bet visa, kas slapta, vieną dieną iškyla į dienos šviesą. Apie filantropo gerus darbus po vieno komercinio sandorio, kuriame dalyvavo kuklusis milijardierius, pasauliui papasakojo žurnalas „Forbes" ir „The New York Times".

Dėl slaptumo pomėgio jis kartą net buvo pavadintas filantropijos Džeimsu Bondu. Vienas iš nedaugelio apdovanojimų, kuriuos Č.Finis priėmė per savo veiklos metus, buvo visų Airijos universitetų daktaro laipsnis. Verslininkas padarė tiek daug gera šiai šaliai, kad yra lyginamas su Airijos globėju šv. Patriku.

Priesaika ir pasiektas tikslas

1958 m. Čakas Finis susitiko su milijardieriumi Vorenu Bafetu (Warren Buffett), kuris buvo ketvirtas turtingiausių planetos žmonių sąraše. Du dvasiškai artimi žmonės pasirašė „Dovanojimo priesaiką", reiškusią, kad šie žmonės daugiau kaip pusę turto įsipareigoja paaukoti labdaringiems tikslams.

Tai - tipiškas Č.Finio poelgis. Jis nesiekė padaryti įspūdį visuomenei, bet paskatino kitus filantropus. Praskleidęs savo labdaringos veiklos paslapties uždangą, jis sugebėjo savo idėjomis užkrėsti įtakingiausius verslininkus ir filantropus.

Įkvėpti jo dosnumo ir drąsių sprendimų, Bilas Geitsas (Bill Gates) ir Vorenas Bafetas 2010 m. pradėjo iniciatyvą „The Giving Pledge", ragindami pasaulio turtuolius dar esant gyviems paaukoti kitiems ne mažiau kaip 50 proc. savo turto.

Yra žinoma, kad iki 2021 m. prie šios iniciatyvos prisijungė per du šimtus milijardierių. „Duty Free Shoppers" tinklo įkūrėjas 40 metų ėjo į savo tikslą - išleisti milijardinį turtą labdarai. Jo svajonė išsipildė - jam neliko beveik nieko.

Milijardierius buvo numatęs iki 2020 m. visiškai baigti fondo veiklą, tai yra, visus 8 milijardus išleisti labdarai. Paramos fondas „Atlantic Philanthropies" gyvavo beveik 38 metus.

Pasirašydamas jo uždarymo dokumentus, Č.Finis atvirai prisipažino, kad „jaučiasi laimingas kaip niekad, ir džiaugiasi, kad viską spėjo, kol dar gyvas".

Tokie žmonės yra sektini pavyzdžiai. Holivudo aktorius Džordžas Klunis (George Clooney) sumanė apie jį sukurti filmą. O kol kas apie nestandartinį milijardierių galima sužinoti iš biografinės K.O‘Klirio (C.O‘Clery) knygos, kuri taip ir vadinasi - „Milijardierius be milijardų".