Eligijaus Masiulio knygos „Baltas apykakles prasegus“ ištrauka: kelionė į valdiškus namus (tęsinys)

Kelionė už gyvenimo ribų

[…] Įsukame į Kauno gatvę. Prie Klaipėdos policijos biuro jau būriuojasi minia žurnalistų su mikrofonais ir filmavimo kameromis. Taip buvo visada, nuo pat pirmos dienos, kada minios žurnalistų pasitiko mane po kratos Vilniuje, prie namų kieme.

Stabtelime šiek tiek toliau atsisveikinti. Išlipame iš automobilio ir apkabiname vienas kitą. Aš prispaudžiu Simoną prie savęs taip stipriai ir tvirtai, tarsi nebyliai sakydamas, kad aš Tavęs niekada nebepaleisiu. Abu graudinamės. Esu tarsi rūke, lėtai žingsniuoju link policijos pastato.

Kantriai atsakinėju į žurnalistų užduodamus klausimus, nors nelabai girdžiu ir suprantu, ko jie klausia.

– Ką su savimi pasiėmėte į kalėjimą? – klausia viena žurnalistė.
– Knygą. Labai gerą Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“, – atsakau.

Išties puiki autorė, mano požiūriu, tobulai ir kruopščiai bei intriguojamai parašyta knyga. Ši knyga labai pataikė į mane.

Jau vėliau, kalėjime, įsitaisęs ant lovos tiesiog ryte rijau šią knygą, paskui ir antrą dalį.

Šiaip knygos mano gyvenime tai atsitraukia, tai vėl sugrįžta. Kartais jos pasirodo labai netikėtose situacijose. Kažkaip prisiminiau prokuroro, kaltinusio mane, Justo Lauciaus man priverstinai rekomenduotą knygą.

Ir tai nebuvo mano gyvenimo mėgstamiausia knyga – J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Per vieną iš pirmųjų mano apklausų, kurios vyko Generalinėje prokuratūroje, prokuroras Laucius pašaipiai pareiškė, kad šalia „savo sermėginės tiesos“, taip jis vadindavo mano duodamus parodymus, reikės paimti balso pavyzdžius. Tam reikalui reikės garsiai paskaityti citatą iš kokio nors teksto.

Prokuroras Laucius iš savo kabineto lentynos mikliai surado ir pakišo man F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Nieko nepasakysi, subtilios prokuroro patyčios. Jo darbo metodai priminė sovietinius filmus apie tardytojo profesiją.

Dar kartą ilgesingai pažiūriu į tolstančią mano meilę Simoną ir pro žurnalistų būrelį pasuku į centrinį policijos pastato įėjimą. Čia ant laiptų mane pasitinka Klaipėdos policijos komisariato vadovas.

– Sveiki, Eligijau. Labai gaila, kad taip, bet tikimės, kad greitai sugrįšite į Klaipėdą, – pasisveikina komisaras.
– Sveiki. Ir aš tikiuosi. Tikrai grįšiu, – mandagiai jam atsakau.

Įeiname į vidų, tvarkinga, rami ir pareiginga atmosfera. Tai nėra mano pirmas apsilankymas pas angelus sargus. Gyvenime yra tekę viešėti jų buveinėse. Tiesa, visai kitame statuse.

Labiausiai yra įsiminusi vėlyva viešnagė Vilniaus Pylimo gatvėje esančiame policijos komisariate. Tuokart trys jaunieji reindžeriai: „Spaudos klubo“ vedėjas Audrius Siaurusevičius, Seimo narys Klemensas Rimšelis ir aš, važiuodami taksi automobiliu ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis, pro automobilio langą pamatėme, kaip du buduliai spardo ant šaligatvio parkritusį žmogų.

Taksistui buvo liepta nedelsiant sustoti ir mes, išvirtę iš automobilio, pasileidome įkandin užpuolikų. Buvo slidu skuosti apledėjusiais šaligatviais, bet vieną plėšiką pavyko pričiupti, kitas pabėgo. Kartu su auka, kuris, pasirodo, buvo tik ką tik išleistas iš kalėjimo, jo budelį už pakarpos pristatėme į artimiausią policijos poskyrį.

Tada mus mandagiai, bet kiek ilgokai aptarnavo. Pagautą žuliką patalpino kamerinėje aplinkoje, o mes, belaukdami, kol bus užpildyti visi „popieriai“ ir priimti mūsų paliudijimai, garsiai stebėjomės labai skurdžiu komisariato interjeru. Vėliau dar teko liudyti ir teisme.

Mūsų kuklus tuometis poelgis neliko nepastebėtas. Vidaus reikalų ministras J. Bernatonis per Vyriausybės valandą Seime apsiribojo žodine padėka mums, nes buvome jam oponuojantys opozicionieriai. O žurnalistas Audrius Siaurusevičius buvo pakviestas į ministeriją ir iškilmingai apdovanotas.

Pasirodo, gali būti ir malonius prisiminimus keliančių apsilankymų policijoje. Deja, šis kartas kitoks.

Mandagiai esu palydimas su daiktais į šviesų kabinetą. Greitai sutvarkomi reikalingi dokumentai. Nustatoma mano asmenybė ir perklausiama, ar neturiu draudžiamų daiktų.

Tiesa, paaiškėja gera žinia, kad mane tiesiai veš į Kauno kalėjimą, kur bausmę atlieka buvę valstybės pareigūnai, ne į Šiaulius.

Taip akimirksniu iš laisvo žmogaus tampu belaisviu. Įdomus ir nenuspėjamas tas gyvenimo laikas – dar prieš kelias akimirkas nevaržomas važinėjau Klaipėdos gatvėmis, kalbėjau telefonu su kuo noriu, dariau galybę laisvų pasirinkimų. Viskas baigėsi. Ankstesnio gyvenimo juosta nutrūko. Dabar važiuosiu ten, kur veš.

Mano kelionė už įprasto gyvenimo ribų prasideda. Įsitaisęs ankštokoje policijos konvojaus kabinoje per priekinį langą matau paskutinius miesto vaizdus. Dar apsuksime Šilutės plento žiedą, „Banginio“ vaizdas ir Jakų viadukas... Sudie, mano artimi žmonės. Sudie, mano gimtas mieste...

Atsidaro kitos gyvenimo durys. Teks užeiti, nors ir neplanavau.

Kartu su dviem nepažįstamais policijos pareigūnais lekiame autostrada Kauno link. Jie rūpestingai veža žmogų į valdiškus namus. Gal net ne žmogų, o 116 kilogramų kaulų, vandens ir mėsos mišinį.

Lekiame, kad spėtumėme į penktadienio vakarinių žinių reportažus...