Emigrantės tragedijos: su vyru musulmonu išsiskyrė, o vyrą lietuvį palaidojo per pandemiją (3)

Dar gyvendama Lietuvoje Otilija buvo neblogai žinoma atlikėja, pasivadinusi Neklaužados pseudonimu. Merginai gerai sekėsi, ji koncertuodavo ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Kartą 2000 m. išvyko į Norvegiją, apsistojo pas bičiulius įrašų studijoje, ir atsitiktinai susipažino su Norvegijoje atvykėlių iš Pakistano šeimoje gimusiu Faruqu. Netrukus jie viens kitą pamilo.

Archyvų nuotr.

Ar lietuvaitei nebuvo baisu veltis į santykius su musulmonu? „Ne, tuomet Lietuva dar nepriklausė ES, o apie musulmonus apskritai buvo mažai kalbama, gerai ir nežinojau, ką tai reiškia. Na, gal ir buvau naivi, menininkė, bet netrukus sutikau kraustytis pas jį į Norvegiją, po metų nuo pažinties pradžios susituokėme“, – pasakojo Otilija.

Pradžioje santykiai šeimoje buvo geri, o į vis išlendančius kultūrinius skirtumus lietuvaitė tiesiog numodavo ranka. Tarkim, jai buvo liepta baigti dainininkės karjerą. Juk musulmonės vaikšto apsimūturiavusios, kad parodytų pašaliniams kuo mažiau savo kūno – kur tai matyta, kad moteris dar ir liptų ant scenos.

Atsisakiusi dainavimo, lietuvaitė norėjo studijuoti, bet ir tam vyro šeima nepritarė – argi moterims mokslų reikia?

„Pradžioje man atrodė natūralu, kad dėl mylimo žmogaus turiu kažką paaukoti, bet vėliau dainavimo pradėjo labai trūkti... Ir apskritai jaučiau nuolatinę įtampą. Vyro tėvai stengėsi mane priimti, bet jiems buvo nejauku, juolab, kad jie jautė nuolatinį savo bendruomenės spaudimą, kam jie tą baltą moterį įsileido į savo šeimą“, – pasakojo Otilija.

Taip pat ji jautė vyro giminės spaudimą priimti islamą ir galiausiai tą padarė (po skyrybų nuo jo atsimetė). Jos vyras nebuvo pamaldus, bet jam ir ypač jo tėvams šitaip patraukti ją į savo pusę atrodė būtina.

Finansiškai Otilija su vyru vertėsi gerai: po vestuvių jie su frančizės sutartimi įsigijo vieną, paskui – kitą parduotuvę, joms vadovavo ir nemažai uždirbdavo.

Archyvų nuotr.

 Po sunkių išgyvenimų Otilija vėl stengiasi džiaugtis gyvenimu.  Asmeninio archyvo nuotr.

Po 3 metų susilaukė dukrelės. Vaikelį jiedu planavo ir labai jo laukė.

Visgi situacija šeimoje darėsi vis niūresnė, ir dėl to Otilija kaltina ne savo ir vyro santykius, o jo artimųjų spaudimą.

„Nors ir buvo nelengva, juolab, kad aš Norvegijoje buvau vienui viena, stengiausi šeimą išsaugoti – tiesiog tėvai mane taip mokė, ir aš buvau nusiteikusi, kad santuoka trunka iki mirties. Tačiau galiausiai vyro tėvai man tiesiog pakišo skyrybų popierius ir liepė juos pasirašyti“, – prisiminė pašnekovė.

Jos vyras netrukus susituokė su savo pussesere, na, o jo tėvams to buvo negana – jie norėjo pasiimti judviejų dukrytę.

Otilija nujautė, kad panašių bėdų gali kilti, tad išsiskyrusi tuojau įstojo studijuoti teisės.

„Jei nebūčiau turėjusi reikiamų žinių, ko gero, būčiau neatsilaikiusi ir vaiką praradusi, kaip ten neretai nutinka. Visgi aš supratau, kas vyksta, ir žinojau, ko imtis.

Vyro šeima teigė, kad aš ir dirbu, ir mokausi, tad negaliu dar ir tinkamai rūpintis vaiku, ir jų valia mūsų namuose bet kuriuo metu galėjo apsilankyti norvegiškų vaiko teisių, „Barnevernet“, atstovai (aš pasirašiau sutikimą, kad jie gali tą daryti).

Jie tikrino, ar nėra pažeidimų, bet nieko nerasdavo, dėl to po poros metų paliko mus ramybėje“, – pasakojo pašnekovė.

Archyvų nuotr.

Otilija su vyru sutarė, kad smagiausia gyventi didelėje šeimoje.  Asmeninio archyvo nuotr.

Tarnybinis romanas

Baigusi studijas (jų pakraipa buvo mokesčių teisė) Otilija įkūrė buhalterinių paslaugų įmonę – padėdavo klientams, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, susigrąžinti mokesčius, tvarkė įmonių apskaitą ir pan.

Verslas sekėsi, tik tam reikėjo labai daug dirbti. Įmonė plėtėsi, darbuotojų ir klientų daugėjo.

Tarp darbuotojų buvo ir lietuvis IT specialistas Donatas, su kuriuo Otilija kurį laiką buvo draugais, o vėliau tapo pora.

2014 m. jiedu susituokė. Kai tuokėsi, jau turėjo du bendrus vaikus, sūnų ir dukrą, vėliau susilaukė dar vienos dukrytės. Dabar jų vaikams 5, 11 ir 12 metų, o vyresnėlei iš pirmosios Otilijos santuokos – 17-a.

Ar moteris norėjo didelės šeimos, o gal tai labiau atsitiktinumas? „Didelės šeimos aš tikrai norėjau – gal tam įtaką padarė musulmonų bendruomenė, bet man tikrai gražu, kai yra daug brolių ir sesių, kai namai pilni, o prireikus visuomet turi į ką kreiptis pagalbos. Ir vyras mano norui turėti didelę šeimą pritarė“, – pasakojo Olivija.

Archyvų nuotr.

Otilija su vyru sutarė, kad smagiausia gyventi didelėje šeimoje.  Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš penkerius metus šeima nusprendė persikraustyti į Ispaniją. Donatas ten augo nuo paauglystės ir jautė šiai šaliai simpatijas, o jai taip pat buvo pabodusius norvegiškos ūkanos ir norėjosi matyti daugiau saulės.

Įsikūrė kurortiniame Torevjechos mieste prie jūros. Verslas liko Norvegijoje, sutuoktiniai dirbo ir toliau, tik nuotoliniu būdu.

Įsileido tik su mirties liudijimu

Viskas sekėsi gerai, tačiau Otilija pradėjo jausti, kad jai kažko trūksta. „Dabar manau, kad man trūko dainavimo, nors tada sau to dar neįvardijau. Užtat pradėjau vaikščioti į jogą, meditaciją, ėmiau važinėti į viskokias moterų stovyklas“, – pasakojo pašnekovė.

Kelionė į stovyklą Balyje 2020 m. vasario 25 d. buvo lemtinga.

Kai Otilija išvyko, situacija pasaulyje atrodė dar ganėtinai rami, bet per porą savaičių viskas dramatiškai pasikeitė dėl pandemijos. Per vieną retritą jo dalyviai sužinojo, kad pradedami uždarinėti oro uostai.

Daugelis atvykėlių skubiai paskutiniais reisais išskrido į namus. Otilija irgi norėjo tą padaryti, bet jos atvejis buvo sudėtingesnis: ji norėjo grįžti į Ispaniją, bet jos pasas buvo norvegiškas, tad Ispanija jos neįsileido, nors ji ir bandė įrodinėti, kad jos namai ten, ir pateikė įvairius papildomus dokumentus.

Archyvų nuotr.

Otilija su vyru sutarė, kad smagiausia gyventi didelėje šeimoje.  Asmeninio archyvo nuotr.

„Galiausiai likau Balyje, o Ispanija mane įsileido tik tada, kai parodžiau savo vyro mirties liudijimą“, – liūdnai konstatavo moteris.

2020 m. balandžio 23 d. ji niekaip negalėjo savo vyrui prisiskambinti, matė, kad jis neprisijungęs socialiniuose tinkluose.

Su tėčiu namie buvo likusi penkiametė dukrelė, kuri nė nemokėjo atsiliepti telefonu. Du vyresni vaikai buvo palikti pas močiutę Lietuvoje, o vyriausioji dukra mokyklą baigti turėjo Norvegijoje.

Dieną prieš vyro pradingimą Otilija su vyru buvo šnekėjusi apie tai, kad jis jaučiasi nekaip. Jis buvo užsirašęs vizitui pas gydytoją, tačiau ten nueiti taip ir nespėjo.

„Taip, jis sakė, kad turi temperatūros, kad jam silpna, tačiau abu negalvojome apie tai, kad gali nutikti kažkas tokio baisaus...“, – sakė Olivija.

Galiausiai šeimos draugas, lydimas policijos (žmonėms Ispanijoje tuo metu nebuvo leidžiama kada panorėjus išeiti į gatvę), nuvyko į jų namus ir vyrą rado nebegyvą – jį pasiglemžė koronavirusas.

Viskas sudužo

Olivijai nuo žinios apie sutuoktinio mirtį, suprantama, žemė slydo iš po kojų. Ji kažkaip sugebėjo grįžti į Ispaniją (kelionė trūko 30 val.) ir pasirūpinti palaikų kremavimu.

„Tada atrodė, kad aš sudužau, ir viskas aplink taip pat sudužo... Netekti mylimo žmogaus sunku visuomet, bet mums, manau, buvo dar sunkiau dėl to, kad tuo metu nė negalėjome surengti laidotuvių. Per laidotuves gali pasišnekėti su artimaisiais, išsiverkti ant jų peties, o aš su dukrele ir su mūsų tragedija buvome vienui vienos... Situacija Ispanijoje tuo metu buvo įtempta, baimė tvyrojo ore“, – prisiminė našlė.

Vyro laidotuves pagaliau buvo galima surengti birželio mėnesį, kai žmonėms jau buvo leista išeiti į lauką. Laidotuvės, pasak pašnekovės, buvo gražios, tačiau jose buvo mažai žmonių, nes artimieji iš kitų šalių atvykti negalėjo. Vaikai iš Lietuvos pas mamą galėjo sugrįžti liepą.

 

Organizatorių nuotr.

 Po sunkių išgyvenimų Otilija vėl stengiasi džiaugtis gyvenimu.  Asmeninio archyvo nuotr.

Kai moteris tuo sunkiu gyvenimo etapu moteris mėgindavo pasidomėti darbo reikalais, suprasdavo, kad nieko nesupranta: ji visai negalėjo koncentruoti dėmesio, porą minučių lyg suvokdavo, ką reiškia skaičiai ataskaitose, o paskui tiesiog spoksodavo į ekraną buku žvilgsniu. Tad netrukus savo verslą pasiūlė pirkti konkurentams, ir jie džiugiai sutiko.

Nors Otilijai tuo metu buvo labai sunku, ji palengva suvokė, kad gyvenimas tęsiasi, kad turi gyventi toliau dėl vaikų. „Vaikams labai svarbus suaugusiųjų pavyzdys.

Jei visą laiką sėdėsiu kampe susigūžusi ir verksiu, vaikams taip pat nesinorės nieko daryti, tik kentėti.

Tad ėmiau jiems rodyti, kad sielos skausmą palengvina meno terapija. Aš muzikavau, ir vaikai taip pat, viena dukra pradėjo piešti, ir man jos piešiniai labai gražūs, tikrai nebūdingi dvylikamčiams“, – pasakojo Otilija.

Ji pati, padedama seno pažįstamo būgnininko Jono Lengvino, netgi įrašė naują albumą „Sielos harmonija“.

Labiausiai padėjo hipnozė

Taip pat moteriai aprimti po sunkių išgyvenimų padėjo joga, meditacija, o ypač – naujai atrasta hipnozė. „Hipnozės seansų pradėjau klausytis patyliukais, niekam apie tai neužsiminiau – pati abejojau, ar iš to bus naudos. Tačiau jau po poros savaičių pajutau, kad jaučiuosi daug geriau – galėjau ir susikaupti, ir net paskaityti knygą, ko iki tol tiesiog nepajėgiau.

Drąsiai sakau, kad hipnozė mane ir pastatė ant kojų. Ją atradus norėjosi gilintis toliau. Įstojau į hipnoterapeutų mokyklą, veikiančią Jungtinėje Karalystėje, nuotoliniu būdu ten mokausi ir jau pati vedu transinės hipnozės seansus“, – pasakojo Otilija.

Vyrą ji su vaikais nuolat prisimena, ir dabar jų prisiminimai šviesūs, juk vyras buvo labai geras ir rūpestingas, tikrai stengėsi dėl šeimos, labai mylėjo vaikus ir vis juos kažkur pasiimdavo kartu, pavyzdžiui, buriuoti (buriavimą jis labai mėgo).

„Aš manau, kad, nors jo ir nebėra su mumis, jis kažkur erdvėje egzistuoja kitu pavidalu, juk mes nesame vien tik fiziniai kūnai. Mes su vaikais tėtį vadiname Angelu ir tikime, kad jis mus saugo iš aukščiau – man rodos, aš tą tikrai jaučiu. Ir dar jaučiu, kad gyvenimas yra labai trapus, tad, jei širdyje tikrai norisi kažką padaryti – pats metas tą daryti dabar“, – sakė Otilija.

Ką ji patartų žmonėms, kurie taip pat jaučiasi labai blogai, nes išgyvena artimojo netekties skausmą? „Pirmasis žingsnis būtų suvokti, kad jūs gyvenate toliau. O suvokus, kad, nors ir labai sunku, gyvenimas tęsiasi, viskas palengva susidėlioja į vietas, atsiranda ir išeitys iš situacijų, kurios atrodo beviltiškos, ateina pagalba iš šalies ir vėl nušvinta saulė“, – sakė daug patyrusi našlė.

Organizatorių nuotr.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

eilines kur..vos nuotikiai disgusting bitch
Saulius, 2021-10-24 11:36
nesupratau, kokie jos nuopelnai, kad pateko į tinklaraštį? kažkoks nukvakimas su ta spauda.....kelia bele ką, aukština palaidą gyvenimą....
ups, 2021-10-24 11:23
Kazkoks plevesuojantis gyvenimas,vieni vaikai lt,kiti norgej,vyras su vaiku Ispanijoj,jinai Balyje,argi cia laiminga seima buvo,uzuojauta isbarstytiems vaikams
..., 2021-10-24 09:01
Sidebar placeholder