Grafičiai: lietuviams priimti gatvės meną trūksta drąsos?

Lietuviams trūksta drąsos

Kai kuriose Vakarų šalyse jau įprasta aptikti ištisus gatvės meno rajonus. Nors Lietuvoje turime legaliems grafičiams skirtas sienas, neofreskas, kurtas pagal užsakymą, gatvės meno rajonai pas mus dar neprigijo.

V. Urbonaitė-Barkauskienė sako, kad taip yra dėl drąsos trūkumo.

„Tikrai yra tekę matyti ir Australijoje, ir kituose miestuose, kur valstybė atiduoda grafičių piešėjams tam tikras miesto dalis ir ten be ribų liejasi šitas menas. Galima matyti erdves, kuriose nėra neužpiešto jokio gabaliuko. Ir tokios erdvės tampa turistų traukos centrais.

O Vilniuje mes esame labai konservatyvūs žmonės, kituose Lietuvos miestuose irgi. Atrodo, kad tas grafitis per agresyvus raiškos būdas ir nėra pasiduodama tokiems radikaliems eksperimentams.

Ką mes turime? Tai open gallery ir kitus pavyzdžius „Lofte“ ir kitur mieste, kur yra neofreskos ir iš grafičių kilęs gatvės menas legalusis. Bet tokių radikalių pavyzdžių (mes neturime – Alfa.lt), mums stinga drąsos“, – mintimis dalijosi ekspertė.

Kur yra riba tarp meno ir vandalizmo?

V. Urbonaitės-Barkauskienės teigimu, labai sunku rasti vieną kažkokį motyvą, kodėl žmonės piešia grafičius. Jis tai gali daryti, nes prijaučia menui arba nori maištauti, o gal siekia išreikšti savo asmenybę.

„Grafičiai yra labai sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Tai yra ir menas, ir vandalizmas, ir netgi sportas, ir subkultūra, ir bendruomenė, ir t. t. Žodžiu, labai nepaprastas ir sudėtingas reiškinys“, – pasakojo pašnekovė.

Tačiau čia kyla klausimas, kur yra riba tarp meno ir vandalizmo. Kaip sako grafičių tyrėja, tai priklauso nuo vietos, kur šitas darbas yra atliktas.

„Jeigu ieškome labai konkrečios ribos ir aiškaus atsakymo, tai riba yra turbūt erdvė. Jei grafitis yra atliktas nelegaliai viešojoje erdvėje, negavus jokio leidimo, tokiu atveju tai būtų galima įvardyti kaip chuliganizmą.

Jei tai yra atlikta meno galerijoje, muziejuje ar privačioje erdvėje, kur savininkas yra gavęs leidimą, arba kaip neofreskos yra atliekamos. Tokiu atveju tai nėra nelegalus kūrinys. Tokiu atveju tai tampa meno kūriniu“, – aiškino V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Grafičiai retai yra priimami gyventojų

Ar gatvės meno darbas toje vietovėje pritaps, ar nepritaps, nusprendžia bendruomenės, tačiau pasitaiko labai retų atvejų, kai grafičiai yra priimami daugumos gyventojų.

Taip yra dėl to, kad tai dažniausiai nėra legalu. Nelegalus grafitis – tai asmeninis pseudonimų rašymas, kur vyrauja raidės, o piešiniai, didelės apimties neofreskos yra legalu, atkreipia dėmesį laidos pašnekovė.

Tačiau čia, anot V. Urbonaitės-Barkauskienės, svarbu neužmiršti, kad yra labai daug įvairių bendruomenių tame pačiame mieste.

„Miesto dalys, kuriose gyvena bohemiškos bendruomenės, gal lengviau priima tokias raiškos formas, miesto dalys, kur yra privatūs namai, labai aiškiai atsiriboja nuo grafičių ir nepageidauja to savo gyvenamose teritorijose.

Todėl grafičiai įsitvirtina vienuose rajonuose ir neįsitvirtina kituose. Viena vertus, tai yra susiję su tuo, kiek žmonės yra atviri, kita vertus, kiek jie abejingi tai vietai, kurioje jie gyvena“, – aiškino ekspertė.

Kokiam miesto tipui priklauso Vilnius?

Egzistuoja trys grafičių ir miesto erdvės sąveikos tipai: „Tvarkos miesto“, „Kūrybinio miesto“ ir „Atviro miesto“.

„Tvarkos miestas“ taiko vadinamąją nulinės tolerancijos politiką. „Kai kurios valstybės siekia ištrinti grafičius, kiek įmanoma, laikyti miestus švarius. Tiek centrines erdves, tiek gyvenamąsias erdves. Tai yra remiamasi tvarkos miesto vizija“, – pasakojo laidos pašnekovė.

Toks tipas priklauso Skandinavijos šalims, Baltarusijai.

„Atviras miestas – tai yra labiau teorinė idėja apie tai, kad yra galimybė priimti grafičius. Ir šituo atveju neegzistuoja miestų, kurie priimtų grafičius kaip priimtiną raiškos būdą bet kur ir bet kada. Tai labiau tam tikros miestų dalys“, – toliau aiškino moteris.

Kūrybinis miestas, anot V. Urbonaitės-Barkauskienės, yra toks miestas, kuris priima prijaukintą grafičių idėją: „Dažniau tai yra miestai, kurie priima tas neofreskas, kviečia gatvės menininkus, organizuoja gatvės meno festivalius, užsiima gatvės meno darbų paveldosauga.“

Kaip sakė tyrinėtoja, tai yra idealieji tipai, tačiau kiekvienas miestas savo gyvenime taiko kiekvieną iš šitų tipų. Pavyzdžiui, Vilnius turi ir tvarkos, ir atviro, ir kūrybinio miesto elementų.