Jubiliejų švenčianti Vaiva Mainelytė: grožis negina nei nuo negandos, nei nuo ligos
Sukaktuvinis vakaras „Vaidilos" teatre, kur Vaiva pasirodė pritrenkiančiu drabužių dizainerio Juozo Statkevičiaus kurtu Holivudo žvaigždės įvaizdžiu, vyko prieš dvi savaites „Kino pavasario" organizatorės Vidos Ramaškienės iniciatyva. Jos vardo paramos fondas taip pradėjo planuojamų susitikimų su kino kūrėjais ciklą. Jubiliejinio V.Mainelytės vakaro įrašas per valstybinę televiziją bus rodomas trečiadienio vakarą.
- Beveik visi jus kalbinę žurnalistai užsimena apie kultinį Jurgos vaidmenį Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka", tačiau aš pirmiausia matau jus viename geriausių ir lietuviškiausių filmų - Gyčio Lukšo juostoje „Vasara baigiasi rudenį", kuriuo tarsi išsigynėte jus persekiojusio gražuolės amplua. Įdomu, kaip jūs pati žiūrite į šiuos vaidmenis?
- Kam nepatinka jaunystė? Kam nemiela ją prisiminti, matyti save jauną, gražią, pilną gyvenimo džiaugsmo ir vilčių? Tiesą sakant, anksčiau žiūrėdama „Velnio nuotaką", aš matydavau, kas toje Jurgoje blogai: tai laikysena ne ta, tai rakursas ne tas, nors šviesaus atminimo operatorius Algimantas Mockus yra dieviškai viską nufilmavęs, na, o dabar prisipažinsiu, toji Jurga man net patinka.
O kam malonu matyti, kaip vysta jaunystės džiaugsmai ir viltys? Kas mūsų dienomis mėgsta žiūrėti psichologinius filmus, kas nori išgyventi podraug su herojumi jo sielos krustelėjimus? Šiandien viskas turi būti pateikiama greitai ir pageidautina linksma forma.
- „Vasara baigiasi rudenį" keistai pranašingas ir šiandien aktualus filmas. Prieš lietuvio langus vėl stovi buldozeriai, grasinantys nugriauti jo tapatybės pamatus.
- Aš nesuprantu, už ką taip puolamas Justinas Marcinkevičius, kuris išmokė mus skanduoti žodį „Lietuva"? Prisimenu, Klaipėdoje vykusioje „Mažvydo" premjeroje visa salė skandavome šitą žodį verkdami. Prisimenu, kaip jis savo pjeses atnešdavo į tuomet valstybiniu vadinamą dramos teatrą, kaip jis kukliai sėdėdavo per repeticijas, savo pastebėjimus nebent šnibžteldamas režisieriui Henrikui Vancevičiui, kuris paskui galbūt ką nors keisdavo...Jo kūryba ir ypač trilogija tarytum perversmą padarė lietuvio sieloje.
Į visuomenės paribius dabar stumiama ir poetė Salomėja Nėris, kurią dievinu nuo tada, kaip tik save atsimenu. Atrodo, mes norime išsiginti ne tik savo istorijos, bet ir patys savęs. Poetei teko gyventi baisiais istorijos laikais, kai didelio talento menininkus pirmiausia buvo stengiamasi paversti tarybinės ideologijos parankiniais. Reto talento, reto jautrumo sielai, kokia ir buvo S.Nėris, buvo itin sunku išlaviruoti tame vyrų sukeltame sūkuryje.
- Turbūt šitas pasakymas tiktų ir gražios moters atžvilgiu. Juk ne veltui kadaise išsitarėte apie režisierių G.Lukšą: „Kokia laimė sutikti režisierių, kuris būtų suinteresuotas tavo kūrybine biografija"...
- Manau, kad ir teatre dirvos vagos negadinau, nors liaupsių iš moterų kritikių niekada nesu girdėjusi.
- Kai kurios sakė, jog didžiausias jūsų koziris yra grožis.
- Taigi jis ne mano nuopelnas. Buvau kokių penkiolikos metų, gražiai nuaugusi, girdėjau, bet nudaviau negirdinti, kaip kieme kaimynės kalbėjo močiutei: kokia tavo anūkė, kokia gražuolė... Negaliu sakyti, kad man tai nepatiko... Kai parėjau namo, močiutė sako: „Vidut (ji visada mane vadino pirmuoju vardu), kaimynė sakė, kad esi graži mergiotė. Na, graži, akys, figūra jau kaip ir panelės, bet ar čia tavo nuopelnas? Čia tavo tėvelių nuopelnas. Tavo nuopelnas bus, jei gražiai su žmonėmis bendrausi, jei ką gera širdelėn įsidėsi, jei žmogui sakysi ne blogus, bet gerus dalykus...Va čia bus tavo nuopelnas." Šitą pamoką aš įsisąmoninau visam gyvenimui.
- Ir iki šiol bijote užgauti kitą piktesniu žodeliu?
- Jeigu reikia pasakyti kai ką nemalonaus, aš nenutyliu, bet paprastai tai darau juokaudama.
- Galėčiau tokiu pat būdu jūsų kai ko pasiteirauti? Kadaise viename kino festivalyje Olegas Jankovskis kandžiai jūsų paklausė: „Jūs vaidinate tik teatre?" Ir jūs nelikote skolinga atkirtusi:" O jūs tiktai kine?" Gal jūs iš tiesų vaidinote tiktai teatre, jei kinematografininkų sąjungos atstovų jubiliejiniame vakare, regis, nebūta nė kvapo?
- Kai iš jos pirmininkų pasitraukė Gytis Lukšas, viskas ten pasikeitė. Kojos nebekeliu nuo tada, kai apie prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą septyniasdešimtmečio proga man buvo pranešta beveik po metų. Kai nuėjusi jo atsiimti, panorau paskambinti kinematografininkų sąjungos pirmininkui, sekretorė, tinkanti man į anūkes, pareiškė neduosianti jo telefono. Man, nuo 1969 metų esančiai šios sąjungos nare! Galų gale davė. Kai paskambinau pirmininkui, jis atsiprašė, sakė, gal sveikinimas susimaišė ant palangės. Prezidentės sveikinimas negali susimaišyt...
- Jūsų draugė šviesaus atminimo Gražina Balandytė, kalbėdama apie gyvenimą sakydavo: „tik ta bestija senatvė"...
- Mane paliko ne tik ji, bet ir visi mano mylimieji, - esu ir gyvenimo, ir kūrybos prasme našlė: nebėra tarp gyvųjų partnerių Antano Šurnos, Regimanto Adomaičio, Vytauto Tomkaus...
Su Gražina buvom tokios artimos, kad kartais sunku atskirti, ką ji, ką aš pati esu sakiusi... Jai esu pasakojusi apie garsią anų laikų operos solistę Aleksandrą Staškevičiūtę. Buvo taip. Po pasirodymo mes, gražios jaunos aktorės - Eglė Gabrėnaitė, Ingrida Kilšauskaitė, Regina Arbačiauskaitė - sėdime teatro bufete šalia išsipuošusios primadonos; ji nusisukusi kalbasi su Laimonu Noreika. Po kiek laiko atsisuka į mane ir sako: „Mačiau, mačiau, nebloga tu artistė, bet, vaikeli, kaip tu čia atrodai, kokios čia sasulkos, - artistė turi turėti kuodą, barchato suknelę ir būtinai perlus. Nežiūrėkit, kad aš sena, mano ir geismai, ir jausmai, tokie patys, kaip ir jūsų, tik ši bestija (ji pavartojo stipresnį žodį) korobka išduoda", - ir paplekšnojo sau per klubus... Tokia šio žanro klasika.
- Atsirado brangenybių skrynelėje artistei būtini perlai?
- Taip. Kai dirbau kosmetikos firmoje, leidusioje mano vardo kvepalus, gavau labai gražius perlus dovanų. Juos labai mėgstu, ir gintarus mėgstu, jie mane sušildo. O savo amžių dažniausiai prisimenu tada, kai lipu laiptais. Tada ir sakau, ko tu nori, ko tu nori, tau jau šitiek metų.... Bet kai užlipu į ketvirtą aukštą, pajuntu visą laisvės pilnatvę. Išsikrausčius anūkams, likau viena su šuneliu Kora. Darau, ką noriu, skaitau, ne tai, ką reikia, bet ką noriu. Visą savo gyvenimą niekada neturėjau tokios laisvės, gyvenau tai pas tėvus, tai pas žmones, draugus, auginau anūkus ir nežinojau, kad gali būti vienai taip gera.
- Ypač kai saitai su Nacionaliniu dramos teatru dar nenutraukti...Kadaise priversta iš jo išeiti, grįžote, nes, kaip sakėte vienam interviu, buvote to verta.
- Ryšys su teatru man yra kaip motyvacija rytojui. Direktorius Martynas Budraitis man nėra blogo žodžio nepasakęs, ten jaučiuosi mylima, jaunos aktorės, su kuriomis vaidinu spektaklį „Liudijimai", mane palaiko, net palydi kartais po spektaklio namo...
- Bet kaip žmogus gali žinoti, ko jis vertas? Tąsyk netoli mintis, kad jis gali būti vertas net ligos...
- Žinoma, juk atsitiktinio nieko nėra. Dėl teatro taip pasakiau todėl, kad tuo metu kur nuvažiuodavau, manęs laukdavo pilnos salės žiūrovų. Tai leido man suprasti, kad dar esu jiems reikalinga.
O dėl ligos? Matyt, gyvenau ne taip, kaip reikia, ir Dievulis perspėjo mane, kad galbūt reikia daugiau ilsėtis, labiau rūpintis savimi...
- Ir labiau save mylėti, kaip dabar girdisi kone iš kiekvienos burnos?
- Aš nežinau, kaip reikia save mylėt. Nieko nauja nepasakysiu, bet viskas žmogui pareina iš jo šeimos, užkoduojančios tam tikrus dalykus, kurių jis niekaip negali nei atsisakyti, nei peržengti.
Gal mano profesija tokia, kad visą gyvenimą man visų gaila: gaila pažemintų, skurstančių nelaimėlių, gaila metų naštos suriestos močiutės, gaila onkologinių ligonių, kuriuos sutinku Santariškėse, užtat jiems pasakoju savo patirtis, kaip būna, kas padeda vienais ar kitais atvejais.
Man gaila žiemą alkano paukščiuko, ir aš jam numetu trupinį, o paskui gaunu savivaldybės perspėjimą, kam maitinu paukščius...
- Jūsų kolegė profesorė Aldona Adomaitytė jums skyrė tokius žodžius: „Pirmą kartą pamačiau tave, Vaiva, prieš 57 metus rugsėjo 1 dieną, kai pakilai į Lietuvos konservatorijos didžiąją koncertų sceną atsiimti studento pažymėjimo. Tai buvo grožis, elegancija, trapumas, švelnumas, jautrumas, jaunystė, vidinis spindesys... tokių plojimų pirmakursei aš negirdėjau per visus daugiau kaip 40 darbo metų..." Vis dėlto sutikite, grožis yra galingas ginklas...
- Tačiau jis neapsaugo nei nuo negandų, nei ligos. Tiesa, kai buvau likusi be darbo, galbūt išvaizda prisidėjo reklamuojant pyragus, padėjo tapti vienos kosmetikos firmos veidu, sėkmingai prekiauti vardiniais kremais bei kvepalais.
Prisimenu su humoru jaunystės nuodėmę, kai eidavau pas ministrus prašyti medienos namui: suknelė aptempta, akys padažytos, plaukai paleisti, bet iki šiol taip ir neaišku, kam turėjau dėkoti už ministro parašą: aktorystei, palaidiems plaukams ar vyrui, kuris eidavo su manimi drauge... (Juokiasi.)
Rašyti komentarą