Kada poros turėtų suklusti: psichologai įvardijo artėjančių skyrybų ženklus

Liguista priklausomybė

Jeigu vienas iš partnerių (paprastai tai būna moteris) užsimena psichologui, kad yra visiškai priklausoma nuo antrosios pusės, tai dažniausiai būna vienas iš pirmųjų gresiančio išsiskyrimo požymių (bet, aišku, ne šimtaprocentinis ir ne vienintelis).

„Be jo aš prapulsiu", „Priklausau nuo jo finansiškai", „Visas mano gyvenimas sukasi aplink jos interesus", „Neturiu savo draugų" - visos šios frazės psichologui ir pačiam pacientui - raudona vėliavėlė. Tokie priklausomybe grįsti santykiai dažniausiai išyra, ir kuo priklausomybė didesnė, tuo arčiau finišas.

Diktatūra ir kontrolė

Bet kokia partnerio kontrolė - tai smurtas. Skambučiai tikrinant, kur jis yra, ar namuose, skandalai dėl vėlyvo grįžimo iš darbo, reikalavimas nedraugauti su draugėmis ar draugais ir kitokia totali kontrolė - tai požymis, kad esate tirono auka.

„Iš tiesų pasitaiko žmonių, kurie prašo partnerio nufotografuoti tam tikrą pirštų skaičių, norėdami įsitikinti, jog nuotrauka padaryta realiu laiku ir jis (ji) visai ne su meilužiu", - pasakoja vienas psichologas. Smurtiniai santykiai visada baigiasi blogai: arba auka neatlaiko ir pabėga, arba pats smurtautojas „pasisotinęs" išveja auką iš savo gyvenimo, kad galėtų išsirinkti naują absoliučios kontrolės objektą.

Visiška nepriklausomybė

Priklausomybė nuo antrosios pusės - blogai, bet yra ir kita medalio pusė: kai pora tiek atitolsta vienas nuo kito, kad pradeda gyventi atskirus gyvenimus. Pavyzdys: žmona visą vasarą poilsiauja prie jūros, o vyrui tai nerūpi, jis mėgaujasi vienatve.

Kitas pavyzdys: vyras pasiima paskolą, apie tai nesakydamas žmonai, o ji (už savo pinigus) perkasi automobilį. Ir jiems abiems tai tinka. Psichologai iš patirties žino: tai požymis, kad santykiai eina į pabaigą, nes žmonėms, kurie myli vienas kitą, yra malonu kurti bendrus planus, leisti laiką kartu, ir jie visada būna atviri.

Nesutampa požiūris į santykius

Jeigu vienas iš partnerių klausia „Kaip išsaugoti santykius?", o kitas „Ar jam apskritai reikalingi šitie santykiai?" - sąjunga yra ties iširimo riba. Psichologai iš patirties žino: jeigu žmogus iš tiesų yra brangus, abejonių, ar verta išsaugoti santykius, nekyla.

Tėvų kišimasis

Jeigu vieno ar kito partnerio tėvai nuolatos kišasi į jaunos poros gyvenimą, tokioje sąjungoje laimės niekada nebus. Psichologai sako: jeigu jaunas žmogus prie tėvų yra prisirišęs labiau negu prie antrosios puselės, arba jeigu vienas iš partnerių skundžiasi antruoju savo tėvams ar net jį juodina, jeigu pats ragina tėvus padėti išspręsti jų nesutarimus ir tėvų asmenyje ieško sąjungininkų, apie kokią meilę galima kalbėti? Tokios poros visada būna nelaimingos ir anksčiau ar vėliau išsiskiria. O tada jau nesvarbu, kokia buvo pirminė priežastis - tėvų noras kištis į savo vaiko asmeninį gyvenimą, ar paties vaiko (kuris iš tiesų yra jau suaugęs) noras pasitelkti tėvus kaip arbitrus ir „sąjungininkus". Rezultatas bus vienodas.

Nuvertinimas

Bet koks partnerio išvaizdos, jo laimėjimų, jo nuomonės arba tiesiog jo darbo (pavyzdžiui, namuose) nuvertinimas - pabaigos pradžia. Būna, kad žmogus bando kitą nuvertinti „iš principo" arba dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, kompleksų, nevisavertiškumo jausmo ir panašiai. To neišsiaiškinus ir nepakeitus tarpusavio santykių, pora išsiskirs. Jeigu partneris, kuris buvo žeminamas, nepasižymi mazochistiniais polinkiais, jis anksčiau ar vėliau išeis pas tą, kas jį įvertins.

Padažnėję konfliktai

Jeigu pora anksčiau rimtai nekonfliktuodavo, o pastaruoju metu konfliktų kyla vis dažniau ir dabar jie jau yra reguliarūs, vadinasi, santykiai atsidūrė ties nutrūkimo riba. „Jeigu barniai ir konfliktai prasideda netrukus po santykių pradžios ir kartkartėmis vis pasikartoja, porų terapija vargiai padės, - sako psichologai. - Tyrimai patvirtina: nuolatiniai barniai, deja, retai baigiasi santykių pagerėjimu. Dažniausiai jie tik dažnėja".

Jei partneriai „veda buhalteriją"

Tarpusavio santykių formatas „Tu man - aš tau" neišvengiamai baigiasi išsiskyrimu. „Nusivedžiau tave į restoraną - dabar tu turi man namuose suruošti ištaigingą vakarienę". „Aš buvau tau neištikimas, na gerai, atleisk, dabar tu gali vieną kartą nuklysti į šoną". „Parėjau namo po vidurnakčio - gerai, tada ir tu gali šeštadienį važiuoti su draugais žvejoti". Tokių „savitarpio reikalavimų įskaitų" realiai pasitaiko ir psichologai įspėja apie tokių santykių pavojų.

Dėl vaikų

Jeigu vienas iš sutuoktinių kalba, kad nenutraukia santykių tik dėl bendrų vaikų, tokia sąjunga vargu ar ilgai gyvuos. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai tokioje situacijoje žmonės gyvena kartu iki gyvenimo pabaigos, jausdamiesi labai nelaimingi, bet dažniausiai kuris nors vienas tokius santykius tiesiog nutraukia. Psichologai teigia: vaikai puikiai supranta, kad tėvai nesutaria ir gyvena kartu tik iš pareigos. Dėl to vaikai kenčia daug labiau negu kentėtų dėl skyrybų.

Partnerio ribų nepaisymas

Šis „aliarmo skambutis" dažnai būna susijęs su absoliučia kontrole ir tironija. Psichologai įspėja: jeigu, pavyzdžiui, sutuoktinis reikalauja, kad žmona, kuriai ryte reikia anksti keltis į darbą, kartu su juo pažiūrėtų naktinį filmą, tiesiog pasėdėtų kartu ir „nuoširdžiai pasikalbėtų" arba iki paryčių intymiai bendrautų - tai despotizmas ir nepagarba mylimo žmogaus asmeninėms riboms. Jeigu vyras nori pabūti vienas, o žmona neleidžia arba bando įlįsti į jo išmanųjį telefoną, nors jis prašo to nedaryti - taip irgi peržengiamos ribos. Tokie santykiai ilgai netruks.

Suprantama, kad būna išimčių (pavyzdžiui, jei žmogui bloga, jį, aišku, būtina palaikyti ir gal net šnekučiuotis su juo visą naktį), bet čia reikia vertinti bendrą tendenciją.

Ištrinta atmintis

Jeigu pora yra prašoma prisiminti geras jų bendro gyvenimo akimirkas, o jie negali prisiminti nieko teigiamo, tai yra pagrindinis „įspėjamasis skambutis", jau net ne raudona, o tamsiai raudona vėliavėlė. Psichoterapeuto uždavinys - padėti vyrui ir moteriai rasti arba prisiminti vienas kito gerąsias savybes ir tas akimirkas, kai jie buvo laimingi kartu. Jeigu nieko gero į galvą neateina, vadinasi, santykiai išsisėmė.