Kapinėse vis mažiau tikrumo

Stebina naujos mados

Etnologai sutaria, kad kapinėse nedera demonstruotis ir varžytis, kas uždegs daugiau žvakių ar priklos daugiau gėlių. Saikas, dermė su gamta ir mirusiųjų prisiminimas - tai, ko reikia lankant kapus per Vėlines.

Etnologai kalba viena, o gyvenimas teka kita vaga - lapkričio pirmosiomis dienomis kapus, kaip jau tapo įprasta pastaraisiais dešimtmečiais, skandiname žvakių ir gėlių gausybėje. O paskui visa tai krauname į atliekų konteinerius arba prie kapinių tvoros.

Mokslo istorikas ir etnologas prof. Libertas Klimka atvirai kalba, kad retai kur pamatysi tiek kičo kaip mūsų kapinėse: „Kažkuris iš filosofų yra pasakęs, kad, norint perprasti tautos dvasią, pirmiausia reikia apsilankyti kapinėse.

Dabar mūsų kapinėse kontrastas tam, ką turime savo auksiniame fonde, pavyzdžiui, į UNESCO paveldą įtrauktą kryždirbystę. Gaila, bet labai mažai ką paimame iš tautos sukurtų tradicijų."

L.Klimka nenustoja stebėtis tautiečių manija kapus dengti granito plokštėmis ar net stiklo blokais - tokia yra nauja mada. „Mūsų tradicijoje tokių dalykų nebuvo.

Mitologiškai galvojant tai yra didesnė atskirtis tarp išėjusiųjų į dausas ir gyvųjų, taip ištrinama atmintis", - mitologinį aspektą pabrėžė jis.

Etnologą stebina naujos komercija persunktos šiuolaikinės apraiškos kapinėse. Verslininkai gamina naujas žvakes, kurios dega net tris paras, gal netrūkus pasiūlys kapuose įrengti saulės baterijas, kurios leis žvakėms ar žibintams degti ištisus metus.

„Girdėjau, kad kažkur matė prie kapo įmontuojamus ekranėlius, kuriuose įrašyti mirusiojo gyvenimo epizodai. Greitai tai gali ateiti ir į Lietuvą. Kur einame?..

Tai liberaliosios ideologijos apraiškos, kad kiekvienas žmogus - baisiai didelė vertybė, kiekvieno atminimas esą turi išlikti žmonijos atmintyje tūkstančius metų. Taip ištrinama krikščioniškoji pažiūra į amžinybę, čia jos nebelieka, nugali egoizmas ir individualizmas, ypatingas susireikšminimas.

O kokias gražias tradicijas turėjome: kryždirbystę ir tai, kad visai šeimai buvo statomas vienas paminkliukas. Tada nereikėtų dviejų laisvų dienų, kad galima būtų aplėkti visą Lietuvą, visur pristatyti žvakių, kurios dega tris paras. Kokia nesąmonė.

Tai simbolis ir pagarba mirusiesiems ar savęs demonstravimas ir visuomenės komercinis interesas? O juk kapinės turėtų būti ramybės parkas, kur derėtų minimalistinė invazija į gamtą", - samprotavo mokslo istorikas. Interviu su L.Klimka skaitykite šeštadienio priede „TV Publika".

Tradicija praranda turinį

Menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė apgailestavo, kad sena prasminga kapų lankymo tradicija yra praradusi turinį.

Viena vertus, per Vėlines žvakių šviesoje skendinčios kapinės suteikia jaukumo, tam tikro jaudulio. Tačiau bendra prasme, pasak menotyrininkės, kapų lankymo ir mirusiųjų pagerbimo tradicijoje atsirado daugiau formos, bet mažiau turinio. Žmonės per daug sureikšmina kapų puošimą.

„Pastaraisiais dešimtmečiais Vėlinių tradicija tapusi daugiau paviršutiniška, į kapus dažnai einama, nes taip esą reikia.

Kyla abejonių, ar tai nuoširdus santykis. Aišku, yra ir to, bet dažnai lankoma greičiausiai iš inercijos", - kalbėjo dr. J.Zabulytė.

Pasak menotyrininkės, žmogišką tuštybę ir susireikšminimą skatina vis didesnė pasiūla prekyboje. Įmantrios žvakės ir puokštės nuo prekystalių persikelia į kapines. „Juk tarybiniais metais pakakdavo ant kapų padėti po žiedą ir pastatyti žvakę - vaškinę ar parafininę.

Kol ji sudegdavo, galima buvo ramiai pabūti prie kapo, prisiminti išėjusiuosius.

O kokia graži buvo tradicija, kai į kaimo kapelius žmonės sueidavo pasimelsti už visus mirusiuosius. Iki šiol dar Dzūkijoje, kitur išlikęs paprotys, kad į kapines einama ne vieną dieną.

Dabar vyrauja materialusis pradas, stengiamasi kuo labiau išpuošti kapą žvakėmis ir gėlėmis. Bet jų ir dėmesio labiau reikia gyviems žmonėms", - samprotavo menotyrininkė.

Medinius krašto paminklus tyrinėjanti mokslininkė sakė senos tradicijos dvasią dar apčiuopianti mažose kaimo kapinaitėse, kur retai belaidojama ar iš viso nelaidojama. Jos susiliejusios su gamta, bet prižiūrimos.

„Ten nuosaikesnis ir jaukesnis vaizdas. Jas prižiūri vyresni kaimo žmonės, jie nepersistengia puošdami, kukliau tvarko kapus", - pastebėjo dr. J.Zabulytė.

Tonos šiukšlių

Lapkričio 2-osios draugija jau ne vienerius metus tautiečius ragina pagalvoti, ar ant kapų verta krauti tiek daug žvakių ir gėlių. Juk vėliau visą šį „turtą" tenka vežti į šiukšlyną. Šios organizacijos vadovas Valdas Kaminskas teigė neturintis skaičių, kiek tonų pramonės produktų kasmet paliekame kapinėse, tačiau nuojauta sako, kad jų greičiausiai nemažėja.

„Galime daryti tam tikrą prielaidą, remiantis, pavyzdžiui, Slovėnijos, kur gyvena apie du milijonus gyventojų, statistika.

Slovėnai rūšiuoja atliekas iš kapinių ir yra paskaičiavę, kad per metus vien stiklo šukių išveža apie 2700 t. Mes tikrai ne mažiau turime", - pripažino pašnekovas.

Jis pridūrė, kad minėta draugija jau daug metų agituoja, kad Vėlinių tradicijos galėtų būti ne tokios taršios. „Kiekvieną rudenį stengiamės priminti, kad nereikėtų daug visko gabenti į kapines ir mirusiuosius pagerbti tokiais pirkiniais, kurie labai ilgai, gal tūkstančius metų vėliau dūlės šiukšlynuose", - apie aplinkos taršą kviečia pagalvoti V.Kaminskas.

Lapkričio 2-osios draugijos vadovas negaili komplimentų lietuviams ir sako, kad mūsų tauta tvarkinga ir mylinti gamtą. Tačiau ši savybė išnyksta, kai susiruošiame į kapines.

„Nors daug kas suvokia, kad turime elgtis tausojančiai, bet kapinėse tą pamirštame.

Dėl žvakių ir gėlių gausos pagarbos mirusiesiems daugiau nebus, tokiu būdu labiau teršiame aplinką", - tvirtino V.Kaminskas.