Klaipėdos legendų pėdsakais

Pamėkliškos piliakalnių istorijos nestebina nieko, tačiau miestuose legendų šleifas - daug trumpesnis, ne toks margas, arba jo visai nėra. Klaipėda šiuo atveju tikrai turi kuo pasigirti: nuo klampios pėdos iki juodojo pilies vaiduoklio ar švedų karius apstulbinusios gudrybės su svaidomu sūriu.

Mažiau žinomi yra pasakojimai apie Dangės žemupyje prasmegusį ir žuvusį medžiotoją, kurio pėdomis sėkė bičiulis, ir visai negirdėtas gali būti miesto vardo kilmės aiškinimas įžvelgiant sąsajas su skandinavų vikingais.

Duonėdos ir vikingai

Retas miestas turi du pripažintus vardus: Mėmelis ir Klaipėda. Pirmasis vokiškai reiškia ir Nemuno vardą, tad Memelburgo pilį 1252 m. pastatęs Livonijos ordinas realiai ją pavadino „pilimi prie Nemuno“ (dėl išsiplėtusių Kuršių marių, laikytų Nemuno žemupiu). Ilgainiui miestas imtas vadinti tiesiog Mėmeliu (vok. Memel).

Na, o Klaipėdos vardo kilmė - nepalyginti painesnė, ir ją galima drąsiai vadinti viena iš miesto legendų.

Istoriškai viskas lyg ir paprasta: Klaipėdos (Caloypede) vardas pirmą kartą fiksuotas LDK Vytauto laiške 1413 m. Dar kartą kunigaikštis Klaipėdą (lot. Castrum Memel alias Klawppeda) pamini 1420 m. taikos derybų su Vokiečių ordinu dokumente. Fiksuoti ir kitokie užrašymai: Glaupeda (1422 m.), Cleipodia (1543-1551 m.), Cleupeda (1595 m.).

Na, o versijų, ką gi galėjo reikšti tas vietinių sugalvotas žodis, esama pačių įvairiausių. Bene labiausiai išgarsinta - apie duonėdas.

Vokiečių kalbininkas Georgas H. F. Neselmannas savo 1851 m. žodyne teigė, kad tai būsiąs dviejų sandų žodis: latv. klaips ir liet. kliepas esą reiškia „duonos kepalas“. Šią versiją palaikė ir garsusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924). Antroji dalis -ėda - nuo žodžio „ėsti“. Taip gimė mitas apie tai, jog Memelburgo pilyje buvo valgoma daug duonos. Tačiau ši versija jau senokai paneigta ir priskiriama folklorui.

Knygoje „Klaipėdos miesto istorija“ (2020 m.) jos autorius prof. dr. Vasilijus Safronovas trumpai apibendrina, jog iš visų pavadinimo „Klaipėda“ kilmės ir reikšmės versijų įtikinamiausios tos, kurios nurodo į gamtinius ar geografinius vietos bruožus.

„Viena jų teigia, kad taip vadintas raistas, linkstanti vieta (klaipa, klaipus), kita, kad tai - atviras, tuščias, dykas (latv. klajš) upės žemupys, delta, žiotys“, - rašė jis.

Legendinė pėda tapo savotišku uostamiesčio prekės ar identiteto ženklu. Atminimo plokštė Liepų g. 11, skirta Alfonsui Žaliui. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Mažiau viešai aptariama teorija, jog vietovę Klaipėda pavadinti galėjo kuršiai, ir tai siejama su navigacija: archajiškas žodis „klaips“ apibūdina kažką, kas yra kreivas, šleivas (pvz., šleivai vaikščioti - klaipyti pėdas). Kuršiai neabejotinai intensyviai plaukiojo į Kuršių marias įtekančia Dange, todėl tą jos vietą žemupyje, kur upė darė posūkį, galėjo pavadinti kreiva vieta.

Savotišką versiją leidinyje „Lietuvos ekskliuzyvinė istorija“ (2013 m.) pateikė savamoksliu istoriku save įvardijantis buvęs jūreivis Jonas Malinaitis. Jis siūlo atkreipti dėmesį į olandų kartografo Luko Janszono Waghenauerio (1533-1606) žemėlapį, kuriame Kuršių nerija pavaizduota „panaši greičiau į delno nykštį negu į tikrovėje esančią siaurą žemės juostelę“.

Autorius nukelia skaitytoją į vikingų laikus (VIII-XI a.).

„Ar galėjo vikingai palyginti Kuršių neriją su žemės, smėlio pirštu? Galėjo! Tada sąsiauris ir Kuršių įlanka tapo tarpupiršte, o žemė kitame sąsiaurio krante virto trūkstama dešinės kojos dalim - pėda (pedis). Taip viena alegorija pagimdė kitą. <...> Plaukdami pro šiuos jūros vartus, vikingai iš vieno borto visada matė tą pačią “pėdą„ (žemę - aut. past.), iš kito borto - jos piršto galą, mūsų vadinamą Kopgaliu. <...> Gerausiai jį tiko pavadinti ne ragu, o nagu, švedų kalba - “klo„, - dėstė autorius. Anot jo, Klaipėdos pavadinimas ir gimė sudėjus “klo„ ir “pedė".

Dabar Dangės žiotys, jos žemupys atrodo visiškai kitaip. Gūdžiais viduramžiais čia būta daugybės salų, upės atšakų, pelkėtų vietų, tikrų klampynių. Ši aplinka paskatino kurti legendas. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Prasmegęs Vilkas

„Klampi pėda“ - dar vienas legendinis motyvas, kuris prigijo bene labiausiai, o pati pėda tapo savotišku miesto simboliu ar prekės ženklu (pvz., oficialiai bronzinėmis atminimo plokštėmis-pėdomis viešosiose vietose įamžinti garsūs klaipėdiečiai Alfonsas Žalys, Vytautas Šliogeris ir kt.).

Dangės žemupys, kuriame (saloje) stovėjo Memelburgo pilis, viduramžiais išties buvo klampynė: daugybė upės atšakų, seklumų, pelkėtų vietų. Ši aplinkybė įkvėpė sukurti legendą apie du bičiulius - Elnią ir Vilką.

Pasakojimą galima rasti tautosakos rinkėjų Jono Bickos ir Frico Tumoso 1939 m. savo lėšomis Tauragėje išleistoje 157 p. knygoje „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“. Pastarąjį leidinį, kaip tinkamą mokyklų knygynams, 1937 m. pripažino tuometė LR Švietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisija.

„Kaip Klaipėda atsirado“ pavadintas pasakojimas - detektyvo žanro su liūdna pabaiga.

„Elnias ir Vilkas, du drąsiausi ir vikriausi medžiotojai tos giminės, kuri prie Akmenės vidurupio gyvena, ir šituos išsiuntė ištirti, ar nėra kur tinkamesnės vietos apsigyventi“, - rašoma knygoje.

Legendoje apie sūrį minimas dabar jau nebeegzistuojantis tiltas į pilį. Friedricho Rosmäslerio raižinio reprodukcijos fragmentas.  Iš Vasilijaus Safronovo knygos „Klaipėdos miesto istorija“

Geltonplaukiai, mėlynakiai vyrai pasiekė Dangės (knygoje - Akmenės) žiotis ir išsiskyrė, ieškodami saugaus priėjimo prie jūros, kurią labai troško pamatyti. Likimas buvo palankus tik vienam - Elniui. Jis toje baisioje klampynėje rado „kopų smiltimis apneštą vietą, kuri <...> buvo jam tiltas į pajūrį“. O Vilkas kažkur pradingo, tarytum kiaurai žemę prasmego.

Taip ir buvo. Dangės žemupyje įklimpo, susmego ir žuvo prigėręs. Elnias veltui jo šaukėsi, visur ieškojo.

„Jis seka draugo Vilko pėdomis visą valandą, bet pėdos pradeda dilti ir pagaliau visai išnyksta. Jis negali toliau sekti, nes žemė po jo kojomis pradeda siūbuoti, ir jis grimzta. <...> Žmonių atmintyje beliko tos vietos, kur Vilkas žuvo, pavadinimas “KLAI (džiota) PĖDA„. Ilgainiui tas pavadinimas pasidarė tikruoju vietos vardu“, - rašoma 1939 m. knygoje.

Naujų laikų folklore gajus ir kitas mitas: esą viduramžiais pirmą kartą Memelburgo pilį išvydęs vienas žemaitis pašaipiai bičiuliui mestelėjo: „Tėkruo klampynie apsigyvena. Mona piedas čia nebus.“

JAV roko legendos Alice Cooperio dėka apie Lietuvą, Klaipėdą ir jos vaduoklį per dieną sužinojo milijonai. Redakcijos archyvo nuotr.

Vaiduokliška šlovė

Dvi legendos apie Memelburgo pilį. Tai - daug, nes Vilnius apie Gedimino tvoitovę turi tik vieną, o Kaunas - nė vienos. Abu pasakojimus pirmą kartą išspausdino vokiečiai, ir juos galima rasti 1837 m. Berlyne išleistoje Wilhelmo Tettau ir Jodocus D. H. Temme veikale „Die Volkssagen Ostpreußens, Litthauens und Westpreußens“ (padavimų knyga).

Labiausiai išgarsinta mieste legenda apie juodąjį vaiduoklį, kuriai iliustruoti prie piliavietės pasukamojo (grandinių) tilto 2010 m. buvo pastatyta įstabi bronzinė skulptūra (autoriai Sergejus Plotnikovas ir Svajūnas Jurkus, darbus atliko UAB „Pamario restauratorius“).

Skulptūrai (kartu ir legendai) bene didžiausią reklamą 2016-aisiais padarė JAV roko garsenybė Alice Cooperis, kuris savo socialinio tinklo paskyroje (4 mln. sekėjų) įdėjo bronzinio vaiduoklio nuotrauką ir parašė: „Šiurpi Juodojo vaiduoklio skulptūra Klaipėdoje, Lietuvoje. Kaip kietai?!“

O pačioje neįmantrioje legendoje pasakojama, kad 1595 m. vasario 19 d., 9 valandą vakaro, Hansas fon Heidė iš Ditmaršo žemės ėjo sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo, ties priešakiniu apvaliu bokštu. Staiga jis pamatė, kaip virš pilies griovio iškilo tiltas ir nusitiesė iki pat pylimo, o ant jo stovėjo vyras ilgu juodu drabužiu.

Tasai stipria saksoniška tarme užkalbino sargybinį ir paklausė: „Ko čia stovi?“ Karys atsakė: „Stoviu čia Dievo ir mano maloningiausiojo pono valia.“ Tada juodasis vyras atkirto: „Taip Dievas liepė tau sakyti.“ Ir paklausė: „Ar ten, savo gūžtoje, dar turite kuo pilvą prikimšti?“ Hansas atsakė: „Taip, ačiū Dievui, ir valgyti, ir gerti turime pakankamai, taip pat gerų atsargų.“

Tuomet juodasis vyras pratarė: „Bet grūdų ir malkų jums vis tiek trūks.“ Su šiais žodžiais dingo jis nuo tilto, o gynybiniai sutvirtinimai smarkiai braškėjo.

Mažiau žinoma istorija apie Klaipėdą išgelbėjusį sūrį. Minėtoje 1837 m. išleistoje knygoje rašoma apie kadaise prie Mėmelio pilies išorinių vartų kabojusį iš geležies nulietą lietuvišką sūrmaišį, kuris svėrė du centnerius ir tarnavo svarmeniu pakeliant ir nuleidžiant vartus. Įvykiai mus nukelia į realius karus su Švedija (1629-1635 m. Mėmelis buvo švedų okupuotas, miestą švedai buvo apsupę 1678 m., per 1700-1721 m. Šiaurės karą).

„Kartą apgultyje Memelį nuožmiai laikė Švedijos karaliaus Eriko kariuomenė. Pilies įgula narsiai gynėsi, bet netrukus maisto atsargos išseko, ir apgultieji ėmė vaduotis badu. Iš visų atsargų bebuvo likęs apvalus lietuviškas sūris, ir miesto gynėjams staiga šovė mintis: pasiduoti priešui ko gero vis vien teks, nesvarbu, suvalgysime mes sūrį ar ne. Taigi jie paėmė sūrį, įkišo į maišą, uždėjo ant katapultos ir nusviedė į priešo stovyklą“, - pasakojama legendoje.

Netikėtai užklupti švedai nustebo: negi apgultieji dar turi amunicijos! Koks gi čia sviedinys atrieda? Kai pamatė, kad tai sūris, švedai pradėjo tarpusavyje kalbėtis: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą jau bado šmėkla atslenka. Išmintingiausia būtų nuo Klaipėdos pasitraukti.“

Taip nutarė ir išsidalijo sūrį, suvalgė ir patraukė ten, iš kur atėję. Dėkingi Klaipėdos miestiečiai užsakė nulieti iš geležies sūrmaišį su sūriu viduje, kad amžiams prisimintų šį įvykį. Ir pakabino jį toje vietoje, kur buvo išmestas tikrasis sūris.

Apie Tauralaukyje esantį Velnio akmenį ir Smeltės žvejų oazės pamėkles taip pat yra legendų, bet apie jas - ne šįkart.

Žmonių atmintyje beliko tos vietos, kur Vilkas žuvo, pavadinimas - „KLAI (džiota) PĖDA“