Atmintis, o ne kerštingumas
Šunys nesėdi ir neanalizuoja, kaip jų vietoje pasielgtų Nietzsche. Jų smegenys veikia pagal apibendrinimo principą: jei buvo bloga patirtis – tikėkis panašios reakcijos į viską, kas ją primena.
Jei, tarkime, žmogus geltonu marškinėliu, kvepiantis prakaitu ir alkoholiu, kartą išgąsdino ar sumušė šunį, tai bet kas, kas atitinka šį įvaizdį – girtas, prakaituotas ar ryškiais drabužiais – rizikuoja sulaukti lojimo ar urzgimo.
Šuo nesupras, kas prieš jį – agresorius ar tiesiog geltonų marškinėlių mėgėjas. Jis tiesiog prisimena: „taip jau buvo, ir tai blogai“.
Pasaulis per nosį ir ausis
Jei mes, žmonės, pirmiausia žiūrime į pasaulį akimis, tai šunys uodžia ir klausosi. Jų uoslė – tai supergalia, galinti užfiksuoti kvapų atspalvius, kurių mes net nepastebime.
O tie, kuriuos mes vis dėlto jaučiame, šuniui yra daug ryškesni. Kvepia kažkuo neįprastu? Tai gali akimirksniu sukelti šuniui asociacijas, pagrįstas praeities patirtimi.
Tas pats ir su garsais: žmogus gali negirdėti nieko ypatingo, o šuniui tuo metu atrodo, tarsi kas nors surengė roko koncertą jo galvoje. Ir jei šis „koncertas“ kelia nerimą, tikėkitės lojimo.
Socializacija sprendžia
Kuo daugiau šuo matė šuniuko amžiuje, tuo ramiau jis bus suaugęs. Naminis gyvūnas, kuris nuo vaikystės priprato prie įvairių žmonių, jų drabužių, balsų, gestų ir kvapų, daug rečiau puls viską, kas neįprasta.
O jei bendravimo patirtis buvo menka, bet koks barzdotas vyras su akiniais ar žmogus su lazdele gali tapti šuniui „grėsme“. Netgi labiausiai bendraujantys šunys gali įsitempti, jei žmogus elgiasi keistai, pavyzdžiui, svyruoja nuo alkoholio ar pernelyg smarkiai gestikuliuoja.
Šunys subtiliai skaito mimiką ir emocijas, bet ne visada jas teisingai interpretuoja. Išgąsdintas žmogus šuniui yra potencialus agresorius, kuris tuoj pat puls.
Mano teritorija, mano taisyklės
Ir galiausiai nepamirškime savininko instinkto. Šuniui jo teritorija yra šventa. Tai ypač pasakytina apie apsaugines veisles, pavyzdžiui, aviganius ar mastifus. Nepažįstamasis, įžengęs į „jų“ žemę, automatiškai tampa įtartinas.
Šuo gali tiesiog pažymėti savo buvimą lojimu arba eiti toliau, jei nuspręs, kad grėsmė yra reali. Ir kuo stipresnis yra šis instinktas, tuo garsiau bus „sveikinimas“.
Šių mechanizmų supratimas yra raktas į konfliktų su šunimi išvengimą. Jų reakcijos nėra kaprizai, o instinktų, patirties ir pasaulio suvokimo, kuris labai skiriasi nuo mūsų, rezultatas. Taigi, jei šuo staiga ėmė loti, neskubėkite jo kaltinti – galbūt jis tiesiog užuodė kažką, ko jūs net nepastebėjote.
Šaltinis: mixnews.lv
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą