Kretingoje pasveikintas šimtametis

Metus suskaičiuoja Dievas

Tiesą sakant, jubiliejinis gimtadienis toje pavėsinėje jau nuvilnijo. Kavinių, restoranų senolis teigė nenorėjęs. Svarbiausia, kad prie vaišių stalo susėdo artimiausi, kad tarp jų buvo ir dvi Antano sesės – 12-a metų jaunesnė Kretingoje gyvenanti Genutė bei 83-jų klaipėdietė Valė.

Meras Antanas Kalnius, nors ir pavėluotai, taip pat įteikė didžiulę raudonų rožių puokštę, perskaitė Savivaldybės sveikinimo raštą, o kad senolis nenuobodžiautų – dovanų pridėjo dar ir storą albumą apie gražiausias Kretingos vietas.

Ranką jubiliatui spaudė ir linkėjimus išsakė miesto seniūnė Gintarė Liobikienė bei Socialinės paramos skyriaus vedėjos pareigas einanti Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė, kurios žodžiais, šimto metų sulaukusių žmonių visame rajone per metus – vos vienas kitas pasitaiko. „Ta kū rek daryt, ka tėik metu ė mes solauktomiem?“ – žemaitiškai pokštavo meras.

„Nu Dievuli čia priklausa“, – žodžių neieškojo šimtametis. Jis atviravo: miega, kiek nori, valgo, ką nori, kelias valandas per dieną būtinai skiria maldoms. Dar ne taip seniai ketvirtadieniais Mišios bažnyčioje būdavo jam šventas dalykas. Kartais ten nuveždavo sūnus, taip pat vardu Antanas, kartais nueidavo pats, skverelyje prisėsdamas pailsėti.

„Vėsė, kū iš pažistamu miestė besotinko, monės klausinie: ne Jezus Marij, a to dar nenomėre?“ – dukrai Irenai yra pasakojęs.

Nuo praėjusio rudens pas dukrą Baisogalos g. A. Gadeikis ir gyvena. Iš pradžių manė, kad patogiai praleis tik žiemą – nereikės pačiam „pečiaus“ kūrenti, o pavasarį vėl sugrįš į J. Basanavičiaus gatvę, į gimtus namus, kuriuos dar jo tėvas savo rankom statė, kur ir jiedu su iš Kluonalių kaimo kilusia žmona Elena trijų vaikų susilaukė. Sutuoktiniai kartu nugyveno 58-erius metus.

O kur jųdviejų keliai jaunystėje susiėjo? Antanas nedaugžodžiavo: esą pasitaikė – ir susipažino, pažadėjo – ir mylėjo.

Tačiau ir pavasarį, ir vasarą, ir visam laikui senolis liko Baisogalos gatvėje.

Matė ir šilto, ir šalto

„Amžius toks, kad geriau prie artimo šlietis“, – tėvo sprendimu pasidžiaugė Irena, iš Klaipėdos į namą Kretingoje, Baisogalos g. su vyru Steponu persikrausčiusi prieš dvejus metus. Kai prieš penkmetį mirus mamai tėvas liko vienas, būdavo, važiuos ir važiuos – tai valgio pagaminusi dviem trim dienoms nuveš, tai kitą pagalbą suteiks. Dabar pirmyn atgal lakstyti nebereikia – vienas kitam yra po akim.

Irena, iš profesijos mokytoja, – pirmagimė Gadeikių šeimoje. Pasiteiravus apie tėvo charakterį, apibūdino dviem žodžiais: ramus, geras.

„Dviračiu jis mindavo daržų ravėti, o mane, dešimties ar vienuolikos metų paauglę, ant bagažinės veždavosi. Kai kas nors pasiteiraudavo, ar aš esu jo didžioji, ar mažoji dukra, tėvas paaiškindavo, kad ir didžioji, ir mažoji... Paskui gimė sesė, brolis“, – šviesia vaikystės akimirka pasidalijo pašnekovė. Dabar A. Gadeikis ir anūkų turtingas – turi šešis, auga ir proanūkiai.

Šilto ir šalto per 100-metį patyręs, karą iš arti matęs A. Gadeikis dirbo prie geležinkelio – apie 30 metų Kretingoje priimdavo ir išleisdavo traukinius. Stalino įsakymu jie, jauni geležinkeliečiai, tuo sudėtingu metu buvo laikomi kareiviais be ginklo. Vis dėlto labiausiai užgavo, ką miniai sustojusių žmonių vokiškai pareiškė atvira mašina į Klaipėdą įvažiavęs Hitleris: „Žemaičiai ir komunistai – lauk iš mano žemės!“ – matyt stiprus žemaitiškas charakteris to neleidžia pamiršti.