Annos Maneikienės tremtyje sukurti rankdarbiai

Tęsinys. Pradžia 2021 07 31

Atsidūrė Sibire

Nuotraukose iš Sibiro - seserys Mari ir Anna Vilkaitės, apsirengusios gražiomis, puošniomis, vienodai pasiūtomis suknelėmis, - ten pat gyvenusi ir lietuvė siuvėja.

Tačiau merginų veidai ne pagal metus rimti, be jaunatviško linksmumo ar nerūpestingo žavesio.

Marijai tuo metu buvo 21-eri, o Annai - tik ką sukako 16-a.

"Sibire, kolchoze, aš buvau kerdis - ganiau veršius. Reikėjo išginti anksti ryte. Per pietus buvo karšta, todėl tekdavo juos į namus parvaryti. O pavakary ir vėl išsivarai.

Per karščius gyvulius puolė baisūs vabzdžiai, vadinamosios „maškės“. Kiek jie kentėjo! Būdavo, perbrauksi per pagurklį - ir net ranka kruvina palikdavo.

O kiek gyvačių Sibire buvo - beveik metro ilgio, kaip unguriai! O gražumas! Kai pamatai - širdis, atrodo, iššoks.

Ir turėjai priprasti. Būdavo, kai pamatai - aplenki ir vėl eini toliau", - prisimena Marytė.

Annos rankdarbiai

Namuose, tėvų ūkyje Laugalių vienkiemyje, Anna nespėjo susikrauti kraičio.

Į Irkutsko sritį ji išvyko būdama labai jauna. Sibire išsiuvinėtas servetėles, pagalvėles, kilimą parsivežė ir saugojo visą gyvenimą.

Sūnus Vytas Maneikis mamos rankdarbius perdavė muziejui.

Lietuviškos vestuvės tremtyje. Šventėje dalyvauja Marija Vilkaitė ir Anna Vilkaitė, pasipuošusios

vienodomis suknelėmis. 1957 m.

Sugrįžimas

Marytė ir šiandieną negali rasti atsakymo, kodėl jos mama su trimis vaikais buvo išvežta į Sibirą.

"Mes dirbom ir tėvai dirbo, o buvom kalti - mus išvežė į Sibirą. Ten vasarą nepakeliamai karšta, o žiemą - šalta. Reikėjo priprasti.

Vietiniai žmonės buvo geri, svetingi. Kvietė ateiti pas juos į pirtį praustis.

Ir duonele, vadinama „lepioška“,vaišindavo, pieno įpildavo.

Seserys Anna ir Marija Vilkaitės, mama Anna Vilkienė tremtyje

Rusijoje, Irkutsko srityje įsiamžino su meškute. Apie 1957 m.

Supratom, kad yra pasauly dar nuoširdžių žmonių, užjaučiančių. Mes atvežti buvom ir turėjom ten įsikurti, pradėti gyventi nieko neturėdami", - prisimena Marytė.

Žemė Sibire buvo „auksinė“ - išarta blizgėjusi kaip taukai. Mama Anna Vilkienė sakydavo: „Būtų pas mus tėviškėje tokia žemė - neturėtume kur derliaus padėti.“Sibire sunku buvo priprasti, kad gyvenvietėje nebuvo šulinio.

Vandenį tekdavo vežtis iš upės. Pavasarį, kai tirpdavo ledas ir atskildavo lytys, jo pasisemti nebuvo lengva: "Ateini, kai ledas priplaukia, su kibiru jį pastumi, kiek gali.

Pasisėmei kiek reikia, parsinešei. Kada užvirinom, kada neužvirinom.

Annos Vilkaitės (vėliau Maneikienės) tremtyje sukurti rankdarbiai – siuvinėtos pagalvėlės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicija, 2021 m.

Gėriau tokį atitirpintą vandenį ir iki šiol gyva", - džiaugiasi Marytė.

„Žmonės ten buvo nuoširdūs. Kai aš parvažiavau čia po dešimties metų iš Sibiro - pas mus dar tokių žmonių nėra gimusių, - pokario sunkumus prisimena Marytė. - Kas čia dėjosi tais laikais, kai parvažiavom: tai vieną apiplėšė, tai kitą. Sūnus miške buvo malkų suruošęs, tačiau kai su vežimu nuvažiavo jų parsivežti - neberado...“

Bus daugiau

FOTO APRASAS Seserys Anna ir Marija Vilkaitės tremtyje Rusijoje, Irkutsko srityje. Apie 1953 m. Seserys Anna ir Marija Vilkaitės tremtyje Rusijoje, Irkutsko srityje Bodaibinsko rajone, Aleksandrovsko gyvenvietėje, rankdarbiais puoštame kambaryje prie stalo. 1957 m. Seserys Anna ir Marija Vilkaitės, mama Anna Vilkienė tremtyje Rusijoje, Irkutsko srityje įsiamžino su meškute. Apie 1957 m. Lietuviškos vestuvės tremtyje. Šventėje dalyvauja Marija Vilkaitė ir Anna Vilkaitė, pasipuošusios vienodomis suknelėmis. 1957 m. Annos Vilkaitės (vėliau Maneikienės) tremtyje sukurti rankdarbiai - siuvinėtos pagalvėlės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicija, 2021 m. Annos Vilkaitės (vėliau Maneikienės) tremtyje siuvinėtas kilimas. MLIM, 2021 m.

FOTO AUTORIUS Eksponatai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių