Šiandien „Kultūros uoste“ - atviras pokalbis su L. Geraščenko apie geležinę discipliną ir jautrų rūpestį mažaisiais šokėjais, apie pašaukimą ir trapią ribą, ties kuria menininkas priverstas sustoti, kad išsaugotų save.
Laura, į sporto salę ne šiaip sau dėl sveikatos ir grožio vaikštote, ruošiatės Pasauliniam fitneso čempionatui. Kas jus į tai pastūmėjo?
(Juokiasi.) Tai yra mano neišpildytos paauglystės svajonės įgyvendinimas. Kaip ir visos mergaitės, būdama paauglė žiūrėjau „Miss Lietuva“ konkursus, svajojau išbandyti modelio karjerą, pasipuošti gražiomis suknelėmis scenoje.
Bet mano ūgis 169 cm nebuvo pakankamas siekti modelio karjeros. Atrodė, kad durys uždarytos.
Tik dabar, jau būdama brandi moteris, supratau, kad niekada nėra per vėlu. Aš galiu ir aš tai padarysiu.
Manau, kad kiekvienai moteriai, perlipus keturiasdešimt metų, lieka mažiau dvejonių dėl tam tikrų dalykų.
Atsiranda daugiau vidinės laisvės ir drąsos, suvokimas, kad tik išdrįsusi perlipti per savo baimes, pabandžiusi, įgysi patirties.
Man didžiausias iššūkis buvo nueiti į sporto salę.
Todėl, kad nauja pradžia?
Ne, pats sporto klubas man atrodė siaubinga vieta.
Atsimenu, paauglystėje su mama nuėjome į sporto salę Panevėžyje. Po to karto aš ten labai bijojai eiti. Nežinau ko, bet jaučiau didžiulę vidinę baimę.
Sporto klubas man atrodė kaip kažkas gąsdinančio. Niekada nėjau sportuoti su treniruokliais nei į grupines treniruotes.
Tik šiais metais ir tik su draugės palydėjimu pirmą kartą peržengiau jo slenkstį.
Taigi tai - ne tik pasiruošimas varžyboms, bet ir pergalė prieš savo vidines baimes.
Daug kam fitnesas asocijuojasi su vyriška jėga, raumenų auginimu. Kokia tai patirtis jums, šokėjai, kurios įrankis - plastiškas ir jautrus kūnas?
Aš ir pati anksčiau taip maniau.
Bet sužinojau, kad fitnesas turi daug skirtingų kategorijų.
Aš dalyvausiu čempionate „fitneso modelio“ kategorijoje, kurios esmė - ne raumenų masė, o gracija, elegancija, laikysena.
Tai - vienintelė kategorija, kurioje moterys pasirodo ir su vakarinėmis suknelėmis.
Man, kaip šokėjai, tai labai artima.
Atvirai kalbant, tik dabar, atlikdama fitneso užduotis, aš pagaliau pasiekiau tokią kūno formą, kokios visada norėjau, bet negalėjau pasiekti vien šokdama.
Derindama discipliną su elegancija, jaučiuosi pagaliau atradusi tai, ko ieškojau. Labai dėkinga už tai savo trenerei Alinai Pelepko.
Tai gal fitnesas nebus tik trumpalaikis eksperimentas, gal tapsite sporto trenere?
Aš iš tikrųjų užsikabinau ir jaučiu, kad man pavyksta, na, bet žiūrėsiu, kaip pasirodys pats čempionatas.
Apskritai aš būnu tol, kol man įdomu.
Kai pasidaro neįdomu, ieškau to, kas įdomu.
Jau manęs sporto salėje klausė, ar profesiją keičiu, ar jau nešoku.
Tai atsakau: ne, Laura niekur nedingo, Laura šoka. Sporto salė man papildoma veikla, naudinga sveikatai ir kūno lavinimui.
Vis dėlto šią vasarą šiek tiek atsitraukėte nuo teatro. Ankstesniais metais vasarą kvietėte į premjeras. Šiemet to nebuvo.
Taip, toks atsitraukimas ir… buvo užsidariusi kūryba visiškai.
Tai susiję su praeitais metais, kurie pareikalavo per daug fizinių, emocinių jėgų, o šių metų gegužės mėnesį pakirto galutinai.
Turėjau atsitraukti tam, kad galėčiau save susirinkti. Kaip aš vadinu, tai buvo gijimo etapas.
Gegužę įvyko spektaklio „Mėlyni pelenai“ premjera? Ar spektaklis nepavyko?
Spektaklis - pavyko. Atgarsiai ir atsiliepimai buvo nuostabūs, žmonės verkė iš jaudulio.
Tačiau aš patyriau fiasko kaip žmogus. Kai ant pečių neši per daug atsakomybių, vieną dieną jų tiesiog nebepaneši.
Dirbant nevalstybiniame teatre viskas priklauso nuo tavęs - vadyba, marketingas, net fizinis rekvizito nešiojimas.
Viskas atsiremia į finansavimą, kurio nuolat trūksta.
Planuoji viena, gauni mažesnį finansavimą, bet projekto sumažinti negali.
Tada tenka kurti iš to, ką turi, aukojant savo jėgas, laiką, sveikatą.
O tada ateina diena, kai kūnas ir siela pasako „stop“.
Ką ši patirtis jus išmokė ir kaip ji pakeitė jūsų požiūrį į save ir kūrybą?
Ši duobė, kurioje buvau atsidūrusi, kuri beveik kainavo man gyvybę, tapo didžiausia dovana.
Ji padarė didžiulę vidinę transformaciją vos per kelis mėnesius.
Išmokau brėžti ribas ir išgirsti save. Dabar griežtai sakau „ne“ bet kokiam spaudimui, prievartai ar darbui iš pareigos.
Viską darau tik tada, kai jaučiu vidinį norą ir malonumą.
Jeigu kažkas man sako „Laura, reikia dabar“, o aš jaučiu, kad negaliu, - aš ir nedarau. Ir man nesvarbu, kad kažkam nepatogu.
Kaip juokauju, jei tau nepatogu - dirbk su savimi.
Negaliu ir nebenoriu savęs prievartauti. Noriu būti kaip persikas - su labai tvirtu vidiniu kauliuku, savo ašimi, bet išorėje išlikti minkšta ir atvira.
Nebesiruošiu savęs spausti, gręžti ar pjauti dėl kitų lūkesčių. Man dabar svarbiausia - išsaugoti save...
Tai kada jūsų teatro „Judesio erdvė“ naujojo sezono pradžia?
Spalio mėnesį teatras „Judesio erdvė“ vėl lauks sugrįžtančių savo šokėjų ir, tikiuosi, pasipildys naujais nariais.
Mūsų teatre vaikai mokosi baleto ir teatro disciplinų, tačiau jame nėra muštro, varžybų.
Mes mokomės gražios laikysenos, laviname kūrybiškumą ir pratinamės prie scenos.
Labai graži, jauki įžanga į mūsų veiklą šią vasarą buvo kūrybinė šokio ir teatro stovykla vaikams ir paaugliams „Basom kojom“. Dirbome trise: aš, Kamilė Andriuškaitė ir Elinga Serapinaitė ir per labai trumpą laiką su vaikais sukūrėme performansą, kuris visiems labai patiko.
Planuojate naujus teatro spektaklius?
Šiais metais minime M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Tad metus ketiname pabaigti šokio spektakliu kūdikiams, įkvėptu M. K. Čiurlionio kūrybos. Premjera numatyta gruodžio 4-5 dienomis Klaipėdos lėlių teatre.
Spektaklį statys režisierė Ineta Lopez, kuri specialiai dėl šio projekto pusmečiui grįžo iš Floridos, kur studijuoja režisūrą.
Ji pati neseniai susilaukė vaikelio, tad viskas labai natūraliai susidėliojo į vieną jautrią temą.
Tai bus ypatingas darbas, kurį išleisime Klaipėdos lėlių teatre. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kūrybiniai keliai susitiko ir galėsime dovanoti miestui kažką naujo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą