Dalia Bielskytė: „Neurografika - tai ateitį keičiantis kūrybos būdas“

Dalia, gal galėtumėte trumpai pristatyti neurografiką tiems, kurie su ja dar nėra susipažinę?

Neurografika - tai meną ir mokslą jungiantis pokyčių metodas. Skirtas tiems, kam atsibodo nuolat lipti ant to paties grėblio - čia niekada niekas nevyksta taip pat.

Bet kokią situaciją - santykių, sveikatos, verslo - galima nupiešti ir transformuoti. Neurografikoje tam naudojamos specialios linijos ir jų jungimo būdai, konkretūs algoritmai, sukurti remiantis psichologijos, neurofiziologijos ir vizualinio mąstymo principais.

Nupiešti galima viską: veiksmų linijas, situacijų figūras, laiko trajektorijas, grafinius sudėtingų uždavinių sprendimus.

Šalinant ribojančius įsitikinimus, galima perpiešti gyvenimą taip, kad Visata priimtų šį piešinį kaip instrukciją įgyvendinimui.

Sakoma, kad neurografika - biologinis raktas problemų sprendimui.

Neurografika - jaunas metodas. Profesorius Pavlas Piskariovas patentavo ją 2014 m. balandžio 29 dieną. Bet jau dabar ji dėstoma devyniomis kalbomis, milijonai žmonių piešia neurografiką visuose pasaulio žemynuose.

Kaip neurografika veikia?

Piešimo metu suaktyvėja abiejų smegenų pusrutulių veikla, formuojasi nauji neuroniniai ryšiai. Kitaip tariant, piešiame ir fiziškai kuriame naują mąstymo modelį.

Kai žmogus piešia savo temą - tarkim, stresą, baimę ar konfliktą - emocinę įtampą jis tarsi „išmeta“ ant lapo ir transformuoja ją į harmoningą struktūrą.

Tai ne metafora - protas reaguoja į pokyčius lape kaip į realius. Būsena kardinaliai keičiasi: įtampa virsta ramybe, abejonės - aiškumu. O žmogaus būsena yra faktorius, nuo kurio tiesiogiai priklauso aplinkybės.

Neurografika - praktinis metodas, padedantis žmogui sukurti naują santykį su savim ir pasauliu. Tai tarsi dialogas su Visata - pieši, keitiesi, o pasaulis atspindi tavo pokyčius pačiu geriausiu būdu.

Kaip jūs pati atradote neurografiką ir kas paskatino jus tapti šios srities specialiste?

Atsitiktinai. Tada dar nežinojau, kad atsitiktinumų nebūna. Pamačiau nemokamą piešimą internete, pabandžiau ir pasijutau taip, lyg būčiau sugrįžus namo.

Susiradau kursus, tada dar vienus. Nes kuo giliau ėjau, tuo įdomiau darėsi.

Neplanavau, kad tapsiu mokytoja. Tačiau žmonės, bičiuliai, matydami mano kardinalius pokyčius, vis dažniau prašė kartu papiešti.

Taip žingsnis po žingsnio neurografika tapo ne tik mano pašaukimu, bet ir duona.

Beje, tuo metu, kai pradėjau mokytis, man buvo jau 50, dirbau mielą, bet labai menkai apmokamą darbą ir, kai jis pradėjo trukdyti piešimui, darbą mečiau.

Sukinėjo tada visi pirštą prie smilkinio, sakė - į pasą pasižiūrėk. Bet aš žiūrėjau ne į pasą, o širdį - dabar mano pokyčio istorija daugelį padrąsina klausyti širdies.

Kuo neurografika skiriasi nuo kitų dailės terapijos ar savęs pažinimo metodų?

Nebūtų teisinga lyginti - analogų neurografikai nėra. Įvairios psichologinės, kolektyvinės, socialinės terapijos yra regresinės - dirbama su praeitimi. Neurografika kuria ateitį. Čia esminis skirtumas.

Ji orientuota ne į praeities analizę, o į sprendimus ir transformaciją. Ne „kodėl man taip atsitiko“, o „kaip aš noriu, kad būtų dabar“. Tai aktyvus procesas, kuris žadina kūną, protą, emocijas, jungia sąmoningą ir pasąmoningą mąstymą.

Neurografika nėra meno terapija. Tai kūrybos būdas. Mane žavi tai, kad ji nepririša žmogaus prie terapeuto - kiekvienas žmogus, išmokęs pagrindų, gali piešti savarankiškai. Tai labai svarbu, nes tai reiškia - aš kūrėjas, o ne pasyvus proceso stebėtojas.

Neurografika puikiai dera su visais savęs pažinimo metodais.

Kokioms problemoms spręsti ar tikslams siekti neurografika yra efektyviausia?

Dažniausiai žmonės turi labai panašių temų-problemų komplektą - skiriasi tik jų intensyvumo laipsnis. Sveikata, finansinė gerovė, asmeninis augimas, karjera, santykiai - tai svarbu kiekvienam.

Sakyčiau, neurografika yra universalus metodas, sprendžiantis visus žmogiškus uždavinius. Nes visa įmanoma informacija - ir padedanti, ir trukdanti - yra žmogaus neuronų tinkle.

Tad jei žmogus jaučiasi užstrigęs - emocijose, santykiuose, prasmės paieškose, ligose, skurde - laikas atrasti naują kryptį. O tai ir daro neurografika.

Dažniausiai žmonės ateina dėl pinigų. Kažkur viena ausimi girdėję, kad juos galima „nusipiešti“. Taip, galima. Bet esmė visada giliau: baimės, įsitikinimai, apribojimai tikrąja to žodžio prasme blokuoja gausos srautą. Piešiant keičiasi būsenos - dingsta ir problemos.

Tą patį galiu pasakyti apie sveikatą - niekam ne paslaptis, kad 95 procentai ligų - psichosomatinės prigimties. Tad nėra jokių burtų, jei žmogus, pusę gyvenimo jautęs nuoskaudą, staiga „stebuklingai“ pasveiksta nuo lėtinės ligos pradėjęs piešti neurografiką - dingsta nuoskaudos, keičiasi kūno biochemija, normalizuojasi hormonų balansas.

Visi turime ribojančių įsitikinimų: „aš negaliu“, „tai neįmanoma“, „neužtenka“, „per vėlu“.

Neurografikos esmė - šalinti apribojimus. Jausmas toks, lyg piešdamas išvalai upeliuko vagą nuo kerplėšų, ir gyvybinė energija kibirkščiuodama veržiasi pirmyn.

Įdomi ir tikslų tema. Labai dažnai žmonės siekia to, ko iš tikrųjų nenori. Tad pirmiausia - pajausti, ar tai mano tikslas, ar vaikausi rožinį dramblį, kurio man visai nereikia? Kai idėja, svajonė, planas ir veiksmas susijungia per neurografinį algoritmą, tikslai realizuojasi lengvai.

Piešiant neurografiką nubunda intuicija, kūrybiškumas, vystosi emocinis intelektas, savivertė, pasitikėjimas. Tai daug ką keičia.

Tad nesvarbu, kas atvedė į neurografiką - stresas, noras daugiau uždirbti ar ištekėti, neurografika visada yra kelias į tikrąjį save. Kuriam visko užtenka. Kuriam - viskas gerai.

Gal galėtumėte apibūdinti neurografikos sesiją ar piešimo procesą?

Iš esmės tai paprasta: popierius, juodas flomasteris, spalvoti žymekliai, pieštukai.

Tema, kuri tikrai rūpi, - svarbiausia proceso dalis.

O tada sėdi ir pieši - jaukiai, maloniai, gurkšnodamas vandenį, giliai kvėpuodamas ir stebėdamas savo refleksiją: kas kūne, ką jaučiu, kaip jaučiuosi, ką galvoju, kokie vaizdiniai mane lanko.

Prieš piešimą aktyvuojame su tema susijusią neuronų tinklo dalį - tam skirtas pratimas „20 žodžių per dvi minutes“. Nesusimąstydami rašome žodžius, kurie asociatyviai susiję su tema, kurią žadame spręsti. Piešimas vyksta pagal pasirinktą algoritmą. Trunka nuo 15 minučių iki kelių valandų - kaip pasirinksim.

Tai malonu ir paprasta, tačiau tuo metu vyksta galingi procesai - jaučiame kūno reakcijas, ryškius emocijų pokyčius, staiga ateina suvokimai, atsiranda sprendimai, o ir aplinka dažnai duoda ženklą - iškvėpk, problema išsisprendė savaime.

Mažiausias rezultatas - džiaugsmas, kurį teikia piešinys, lengvumas. Bet kartais vyksta tai, ką, nori nenori, tenka vadinti stebuklais.

Taip atrodo individualus procesas, kurį žmogus patiria pats su savimi.

Viena iš neurografikos sričių - asmeninės sesijos, vadinamos estetiniu koučingu. Tada žmogus piešia kartu su instruktoriumi, kuris užduoda tikslingus klausimus, padeda koncentruotis ir stebėti, palydi nuo problemos iki sprendimo.

Mano mylimiausia versija - piešimas grupėje. Pats grupės laukas - erdvė, kurioje tarsi kibirkščiuoja pokyčio energija.

Tai ir paskaita, ir piešimas, ir meditacija, ir net mini spektaklis. Aš kuriu temą, istoriją, kompoziciją - grafinį pasakojimą, o kiekvienas dalyvis atranda tame savas linijas, savas prasmes ir savą sprendimą.

Tokių istorijų esu jau sukūrusi šimtus. Ir dar kursiu - idėjų pilna galva.

Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pradėti mokytis neurografikos?

Aš visada patariu „paragauti“. Kad galėtų paragauti visi, savo neurografinėmis sesijomis dalinuosi „YouTube“ kanale: tiesiog imk markerį, lapą ir piešk kartu.

„Mano „YouTube" kanalas - kaip švediškas stalas,“ - juokauju, nes ten yra visos pagrindinės temos, kurių žmonėms reikia.

Neurografika nėra meno terapija. Tai kūrybos būdas.

Jeigu piešdamas pajutai džiaugsmą, įkvėpimą, norą pažinti giliau - laikas į kursą „Neurobazė“. Tai pradžiamokslis, pagrindinių žinių ir įrankių rinkinys, kurio užtenka, kad galima būtų savarankiškai piešti, kaip jau sakiau - absoliučiai visomis temomis.

Norisi mokytis dar - yra visa studijų sistema, gražiai auginanti, išskleidžianti žinias ir gebėjimus.

Įkūriau „Neuroklubą“, kur jau dvejus metus renkamės piešti prisijungę internete kiekvieną savaitgalį. Juokais sakau, kad tai tikras neurodailininkų inkubatorius - tokie talentai ritasi, kad oho!

Ar norint užsiimti neurografika reikia turėti meninių gebėjimų?

Reikia tik noro. Meninių gebėjimų turime visi. Žmonija piešti pradėjo anksčiau, negu kalbėti. Duokit vaikui pieštuką ir jis pieš: mamą, šunį, saulę. Kol neatsiras išminčius, meno žinovas ir nepasakys: tu nemoki.

Man gerai sekasi ravėti šias piktžoles: labiausiai nemokėję piešti žmonės virsta tikrais dailininkais.

Kiekvienas piešinys yra tarsi ankstesnio piešinio tąsa - kuo daugiau pieši, tuo daugiau pokyčių.

Kas įdomu - ne tik dailininkais. Bepiešiant staiga ir poezija „prasimuša“, ir balsas išsiskleidžia, ir šokti norisi. Neurografika išlaisvina.

Tad vienintelis dalykas - noras. Visa kita ir taip yra. Tik leiskite būti.

Apie visus didžius dalykus kuriami mitai. Ar yra tokių apie neurografiką?

Vieną iš jų jau aptarėme - kad norint piešti reikia turėti kažkokių ypatingų sugebėjimų. Kiti du - kardinaliai priešingi vienas kitam.

Vienas jų - kad neurografika yra tik piešimas. Jeigu žmogus ateina gražaus paveikslėlio - jis nusivils, nes neurografika abstrakti, ir jos grožis labiau jaučiamas negu regimas.

Piešiant kuriasi naujos neuronų jungtys, keičiasi mąstymo modeliai, reakcijos, būsenos, o kartu - visa realybė.

Neurografika yra universalus metodas, sprendžiantis visus žmogiškus uždavinius. Nes visa įmanoma informacija - ir padedanti, ir trukdanti - yra žmogaus neuronų tinkle.

Kiekvienas pokytis turi savo lūžio tašką, tad nusivils ir tas, kuris tikisi, kad patirs tik džiaugsmą - ne, bus ir pasipriešinimo. Tiesa, daug švelnesnio, trumpesnio, nei einant kitais keliais, bet bus.

O antrasis - kad neurografika tai magija. Aš nieko nedarysiu, viskas savaime nutiks. Arba neurografikos instruktorius užvers mane stebuklais.

Ne. Tai praktika. Kiekvienas piešinys yra tarsi ankstesnio piešinio tąsa - kuo daugiau pieši, tuo daugiau pokyčių.

Neurografika veikia tada, kai yra noras, jausmas ir veiksmas. Tikrąja to žodžio prasme - kiekvienas pats susikuria savo stebuklą.

Kokius pokyčius pati patyrėte per šį metodą?

Esu vaikštantis pokytis. Tiesiog kitas žmogus, kuris kitaip jaučia, kitaip gyvena. Kasdien pagalvoju: Viešpatie, man visko gana. Man viskas gerai ir aš už tai dėkinga.

Neurografika į mano gyvenimą atėjo po labai didelių išbandymų, po daugelio metų tokiam kančios dugne, kad jau maniau - neišlipsiu.

Ir pirmas klausimas, kuris man kilo, kai pajutau jos galią, buvo: „Kur tu buvai tada, kai aš balansavau ant gyvybės ir mirties slenksčio?“

Dabar aš žinau atsakymą - kad galėčiau žmonėms kurti neurografines istorijas, kad galėčiau juos tikrai girdėti ir turėčiau, ką pasakyti, man reikėjo pereiti tuos pragaro ratus.

Galiu išmokti neurografikos, psichologijos, literatūros - bet tos patirties, kurią gavau kančios dugne, joks universitetas nemoko. Tik tas, kuris pats perbrido pelkę, gali parodyti kelią kitam.

Taip, atsiradus neurografikai, pasikeitė mano materialinė padėtis, gyvenimo džiaugsmo, smalsumo, idėjų ir noro veikti - nors vežimu vežk. Bet svarbiausia - dabar aš esu savo kely, savo vietoj, man moka pinigus už tai, ką aš daryčiau ir tada, jei man už tai nemokėtų.

Radau savąjį ikigai: aistra, profesija, pašaukimas, misija. Susirinkau save. Ir tai yra didžiausia neurografikos dovana man.