Denisas Nikitenka: Provokiškos politikos bangos ritosi ir Klaipėdos krašte

Palėpės peliukų apkramtytais lapų pakraščiais. Pablukęs. Purvinais pirštais kadaise vartytas.

Bet vertingas savo turiniu.

Aprašyta, kaip buvo sumuštas mūsų garsusis Vydūnas...

Tačiau didžiausias atradimas man – būtent Baltojo švyturio panaudojimas Kaune periodiškai leisto Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio viršelyje. 

Švyturys.

Ne nauja haubica, pratybų vaizdai, o jūrinės valstybės simbolis.

Atkreipkite dėmesį, jog motyvai viršeliams yra atskiras žurnalistikos, leidybos žanras: akcentuojama tam tikra svarbiausia žinutė.

Žinoma, gali būti ir tiesiog rinkodarinis triukas, gražus vaizdelis, bet ne šį kartą. Vaizdo apačioje parašyta „Klaipėdos uosto švyturys žiemą“.

Bet molo švyturys. 

Ne Baltasis. 

Ne Mažasis, kaip jį kartais vadino. Uosto.

Bet juk pagrindinis uosto švyturys – visai kitas. Raudonasis. Štai, čia ir vėl išryškėja nepaprastai stipri Baltojo švyturio simbolika.

Buvo neramūs laikai. Praėjo devyneri metai po 1923 m. de facto ir de jure įvykdyto Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

1932 m. Vokietijoje vis labiau populiarėjo Adolfo Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (valdžią užėmė po metų).

Provokiškos politikos bangos ritosi ir Klaipėdos krašte.

Lietuvos vyriausybės įgalioto krašto gubernatoriaus paskirtas Klaipėdos direktorijos pirmininkas Ottas Böttcheris apkaltintas veikimu prieš Lietuvą (slapta, viršydamas įgaliojimus, vyko į Berlyną derėtis) ir atstatydinamas.

Tai sukėlė audringą provokiškų jėgų reakciją, nepasitenkinimą.

Šiame numeryje rašoma, jog tą patį 1932 m. vasarį Tilžės vokiečiai surengė mitingą, atėjo ant Nemuno tilto ir „bjauriausiais žodžiais koliojo Lietuvą“.

„Paskui sumušė Tilžės lietuvių veikėjus rašytoją Vydūną ir spaustuvininką Jogamastą ir norėjo pulti Lietuvos konsulatą, bet policija neleido“, - rašoma „Karyje“. 

Vydūnui tada buvo 63 metai.

Taigi, redaktorius mjr. Juozas Balčiūnas sąmoningai viršeliui panaudojo Baltojo švyturio nuotrauką. Jis, viršelis, reiškė savotišką manifestą, aiškų signalą, jog Klaipėda, uostas – Lietuvos.

Tai buvo žinutė ir lietuviams, ir provokiškiems veikėjams. Laisvę į pasaulį suteikiantis neužšalantis uostas.

Tai, dėl ko verta buvo lieti kraują.

Dar vienas pavyzdys, ką Lietuvai tarpukariu reiškė tas mažiukas, vos 9 metrų aukščio švyturiukas ant šiaurinio molo galo.

KOMENTARAS:

Dalia Kiseliūnaitė

Vydūną Tilžėje apsvaidydavo akmenimis, matyt, dažniau.

Bitėniškė Lėnė Grigolaitytė pasakojo, kaip ji ar jos motina (dabar neprisiminsiu, kažkur turėjau įrašą) matė smulkutį žilą vyrą, susigūžusį, nuleidusį galvą ir sukryžiavusį rankas ant krūtinės (kažkodėl?) skubiu žingsniu einantį gatve. 

Į jį skrido paauglių svaidomi akmenys...

Grįžusi į Bitėnus pasakojo kaimynams Jankams ir iš jų sužinojo, kad tai Vydūnas.

Paskui matydavo jį dažnai pas Jankus ir ant Rambyno per šventes.