Sudėtingus, nuostabą keliančius scenos pasaulius kuriantis menininkas, kalbėdamas apie būsimą kūrinį, supinantį iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų istorijų epizodus, akcentuoja ne juos, o savo pastangą per meną rasti paguodą sueižėjusiame šiandienos pasaulyje. Paguodą sau, paguodą kitiems.
„Mėgindamas sukurti kiek įmanoma harmoningesnį spektaklį apie kažką svarbaus, tarsi renku aplink mane į šukes pažirusį pasaulį. Dabar toks jausmas, kad visi esame duženose.
Gal to maža, bet bandau jas vėl surinkti. Suprantu, kad tai gali būti beviltiška. Bet kito būdo nežinau“, - kalbinamas minėjo režisierius.
Jūsų dėmesiui - keletas ištraukų iš interviu su D. Krymovu.
Kaip apibūdintumėte būsimam žiūrovui savo „Requiem“?
Vienas dalykas sugalvoti Requiem, o visai kitas - jį parašyti. Kuomet bet kuris kompozitorius, turintis pakankamai ambicijos ir drąsos parašyti kūrinį Requiem tema, jo imasi, jis mąsto Mozarto lygmeniu.
Bet kai pradeda rašyti, kažkas visiems nutinka. Išskyrus Mozartą. Jie atsiduria daug žemesniame lygyje nei Mozartas.
Tame yra kažkokie spąstai. Menininkas supranta daugiau, nei jis gali padaryti. Visiems patinka Mozartas arba Faure, puikūs kompozitoriai, parašę Requiem. Imk ir sukurk tokį patį! Bet kažkodėl neišeina. Klausimas - kodėl?
Šis klausimas labai įdomus. Labai sunku ne tik sugalvoti kūrinį, bet ir jį įgyvendinti, nes tam, kad gerai padarytum, reikia teisingai sugalvoti. Visa mano šiuo metu dėliojama grandinė - turiu būti iš anksto įsitikinęs, kad joje yra būtent tai, ko reikia.
Taip pat reikia, kad ir mano orkestrantai, aktoriai, tuo tikėtų. Spektaklio kūrime dalyvauja daugybė žmonių ir reikia, kad jie visi būtų suvienyti tame muzikiniame troškime įgyvendinti tai, kas sumanyta.
Man visada norėjosi sukurti spektaklį, kurio šerdis būtų ne siužetas, bet muzikalumas, tai tarsi idealas. Noriu, kad jo pabaigoje žiūrovas, apimtas nuostabos, pagalvotų „o, aš supratau!“ arba „nesupratau, bet pajutau!“
Tai įdomu. Papasakoti siužetą sunku, bet pasakoti be siužeto dar sunkiau.
Jau ir pernai, kalbėdamas apie pirmąjį savo Klaipėdoje kuriamą spektaklį „Fragmentas“, naudojote muzikinę terminiją. Jūsų biografijoje - scenografija, dailė, o ir pats teatras atrodo didele dalimi yra pasakojimas vaizdais. Kodėl imponuoja muzikos kalba ir kodėl būtent Requiem?
Kalbant rimtai, tai, ką kuriu, ir yra paveikslas - šių laikų paveikslas. Net ir muzikinis Requiem. Juk kas yra Mozarto Requiem? Tai paaiškinimas sielai, kur jai eiti po kūno mirties.
Tai jos pasitikimas ir padrąsinimas - juk jai tai pirmas kartas, ji pasimetusi, nežino, ką daryti. Taigi Mozarto muzika ją ramina, tarsi sako, „dabar bus šitai, o po to - tai. Taip, sunku, bet toks tas kelias“.
Dabar lygiai taip pat. Mums visiems reikia Requiem, nes situacija, kurioje esame - visi tarsi mirėme. Ir tie, kas už karą, ir tie, kas prieš karą - visi mirę. Dabar reikia suprasti, ką daryti toliau.
Muzikoje galima nuspausti klavišus, kuriais pasakysi: „Na, mirei. Na, nieko tokio.
Kažkas tęsiasi. Tau reikia rasti kelią.“ Tai - kažkokia pagalba. Requiem yra pagalba, ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems jų tragedijoje.
Ši tragedija mus varto ir blaško kaip jūros bangos smėlio kruopeles. Visas pasaulis sutrikęs ir pasimetęs.
Spektaklis labiau apie ateitį ar praeitį?
Tai spektaklis apie dabartį. Mirusiems arba tiems, kas liko gyvi. Žlugdančio, gniuždančio jausmo sujungimas su amžinybe, o tai jau savaime padeda.
Galima pasakoti apie praeitį, fantazuoti apie ateitį, bet visas teatras yra šiandien. Jis skirtas tiems, kas ateis ir žiūrės dabar. Tai, ką jie matys, turi juos sudominti šiandien ir padėti šiandien.
O apie ką konkrečiai pasakoju kiekviename karoliuke, iš kurio suveriu spektaklį, iš tiesų visai nesvarbu.
FOTO AUTORIUS Domo RIMEIKOS nuotr.
Papasakoti siužetą sunku, bet pasakoti be siužeto dar sunkiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą