Grimuotoja Rima Balsienė laukia savojo „Oskaro“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grimuotoja Rima Balsienė jau vienuolika metų kuria personažus, kurie scenoje juokina, jaudina, gąsdina ar priverčia patikėti stebuklu. Nuo pirmųjų, slapta vonioje darytų makiažų iki sudėtingų operų ir miuziklų grimo - jos kelias kupinas didžiulio noro, drąsos ir begalinės meilės teatrui.

„Teatras - mano antra šeima“, - sako Rima. Pokalbyje ji atvirai dalijasi savo profesijos užkulisiais, pirmosios dienos baime, juokingomis situacijomis, kūrybiniais iššūkiais ir svajone laimėti grimo „Oskarą“. Tai pasakojimas apie darbą, kuriame kiekviena diena - lyg naujas vaidmuo, o laimė slypi galimybėje kurti stebuklą kitiems.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į grimo ir kūno tapybos pasaulį?

Dar būdama 7-8 klasėje pinigus, kuriuos mama duodavo pietums, taupydavau ir išleisdavau juos nedidelėje parduotuvėlėje, kur galėjai įsigyti visko - nuo degtukų iki buitinės chemijos, - „Ruby Rose“ akių šešėliams. Užsidarydavau vonioje, dažydavausi, darydavau sau šukuosenas. Tačiau, pabaigus mokyklą, man nebuvo leista tapti vizažiste (kuo aš labai norėjau tapti), nes mama norėjo, kad turėčiau aukštąjį išsilavinimą. Tais laikais vizažistas buvo nepaklausi profesija, apie grimo dailininkus apskritai nebūdavo garsiai kalbama.

Įstojau ir esu baigusi jūrų uosto ir laivybos valdymo studijas, moku keturias užsienio kalbas, bandžiau eiti jūrinės logistikos keliu, tačiau tai nebuvo mano mylimas darbas. Laisvalaikiu darydavau makiažą sau ar draugėms.

Supratusi, kad transportas ir logistika - ne man, pasitaikius progai, išvykau kuriam laikui pagyventi į Ispaniją ir pagelbėti draugams, kurie ten turėjo restorano verslą. Po kurio laiko paskambino mama ir pranešė, kad užregistravo mane masažuotojo specialybės mokslams. Juos baigusi, sugalvojau, kad reikėtų dar papildomų profesijų, ir stojau mokytis kosmetologijos. 

Apie grimo dailininkus dažnai nutylima, o mes juk darome pasaulį gražesnį.

Ten turėjome vizažo pamokas, kuriose atostogų metu mūsų mokytoją atvyko pavaduoti Aira Braždienė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) grimo dailininkė. Tiesą pasakius, kontakto turėjome nedaug, bet po to, kai atsisveikinome, praėjo mėnuo, ji paskambino ir pakvietė mane prisijungti prie jos komandos teatre. Atvykusi į teatrą supratau, kad čia mano mylima veikla ir kad aš noriu čia likti.

Kokia buvo pirmoji patirtis teatre kaip grimo meistrės

Pradėsiu nuo to, kad teatrą, būtent KVMT, pradėjau lankyti dar būdama vaikas. Labiausiai įsiminė baletas „Žydrasis Dunojus“ - jau tada vis pagalvodavau, kad norėčiau susipažinti su balerinomis ir dirbti teatre. O dabar didžiuojuosi, kad turiu draugių ir artimų bičiulių balerinų bei dirbu ir bendradarbiauju su baleto mokyklomis.

Pirmoji patirtis išliks visam gyvenimui ir ji tikrai neeilinė. Pamenu kaip šiandien - 2014 metų spalio 10 diena. KVMT rodė miuziklą „Velnio nuotaka“. Mano pirmoji diena teatre. Dar prieš ateidama paklausiau Airos Braždienės, ar man reikės ką nors daryti. Atsakymas buvo: „Ne, bet pasiimk teptukus dėl viso pikto…“

Darbas su „žvaigždėmis“ - taip pat specifinė sritis: vieni palieka labai malonias patirtis, kiti - sudėtingas.

Ateinu, o Aira sako: „Teptukus atsinešei? Stok, grimuosi.“ Mane ištiko pirmasis šokas. Klausiu: „Kaip?“ Ji atsako: „Gražiai.“

Jaudinausi dar labiau, nes niekas nenorėjo sėsti į mano grimo kėdę - choro moterys išsirikiavo eilėje pas kolegę. Stoviu, drebu. Užeina jau šiuo metu į rentą išėjusi balerina Aleksandra Karečkienė. Ji tapo mano „pirmąja kliente“. Grimuoju - visa sušilusi nuo jaudulio, rankos dreba, bandau padaryti lygų pravedimą, o ne kardiogramą, ir mintyse sau sakau: „Dieve, jei Tu esi, duok kokį ženklą ir neleisk man čia apalpti iš baimės…“

Staiga girdžiu, kaip grimerinės gale garsiai atsiveria durys, kažkas lazda trenkia į žemę ir pasigirsta balsas: „Dievas su jumis…“ Tai buvo Artūras Kozlovskis, atlikęs Dievo vaidmenį šiame miuzikle (juokiasi).

Kaip apibūdintumėte savo santykį su teatru šiandien, po vienuolikos metų darbo?

Teatras - tai mano antra šeima. Su juo aš mokiausi, augau ir tobulėju. Visada sakiau ir sakysiu, kad teatras yra lyg didžiulis mechanizmas, o mes visi - sraigteliai, kurie vienodai svarbūs. Užtenka prarasti nors vieną, ir mechanizmas nebeveiks.

Grimas - labai svarbi spektaklio dalis. Mano ar kolegų padarytas grimas, šukuosenos, perukai padeda aktoriui įkūnyti personažą.

Kokias savybes, jūsų manymu, turi turėti geras grimo meistras, dirbantis užkulisiuose?

Geras meistras turi būti atsakingas, gebėti dirbti netikėtose situacijose, mąstyti operatyviai ir kūrybiškai. Labai svarbu būti kantriam ir išmanyti žmonių psichologiją.

Kurie teatro projektai ar personažai jums paliko giliausią įspūdį ir kodėl?

Didžiausią įspūdį palieka pirmieji kartai. Fruma Sorė iš miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ - mano pirmasis charakterinis grimo personažas, kurį teko įgyvendinti. Beje, jį „darau“ jau vienuoliktus metus.

© Asmeninio albumo nuotr.

Labai didžiuojuosi kolegomis - visa grimo cecho komanda, su kuria įgyvendiname didžiulius, sudėtingus spektaklius. Subjektyviai man didelį įspūdį ir pasididžiavimą kelia opera „Kelionė“, kurioje grimuoju charakterinius vaidmenis - „daktarą“ ar Izabelas, kurios turi atrodyti kaip pagrindinės Izabelos klonai. Pati opera labai įspūdinga, ir labai smagu, kad ją rodome.

Dar didžiuojuosi savimi, nes komiškoje operoje „Meilės eliksyras“ personažų ūsai, kuriuos reikėjo pagaminti iš violetinės vilnos, - mano rankų darbas.

O jei ramiai pagalvoju, visi spektakliai, prie kurių prisidedu, yra mylimi ir svarbūs - jie lyg mano vaikai.

Gal būta ir smagių istorijų?

O kaipgi be jų. Vieną jau papasakojau - iš pirmosios darbo dienos teatre. Tačiau yra ir tęsinys.

Po kelerių metų vežėme „Velnio nuotaką“ į Plungės festivalį. Organizatoriai vaišino pietumis. Su kolege Aira atsisėdome prie stalo, netrukus prie mūsų prisijungė solistai Artūras Kozlovskis ir Kęstutis Nevulis. Atsisuku į Airą ir sakau: „Žinai, dar gyvenime nesu prie vieno stalo pietavusi su Dievu ir Velniu.“ Juokas kilo todėl, kad Artūras Kozlovskis šiame miuzikle atliko Dievo vaidmenį, o Kęstutis Nevulis - Pinčiuko.

Kita linksma istorija nutiko visai neseniai. Operoje „Kelionė“ turime beždžiones - personažus, kuriems daromas tamsus, juodai rudas akių grimas. Ateina baleto artistė, atsisėda, padarau jai grimą, ji padėkoja ir išeina. Po penkiolikos minučių parbėga visa susirūpinusi ir sako: „Aš tik dabar pamačiau save veidrodyje… O Dieve, aš ne beždžionė, aš Izabelos antrininkė.“ Jos grimas turėjo būti gražus - violetinis, auksinis. Iš juoko krito visa grimerinė!

Dalyvaujate nacionaliniuose ir tarptautiniuose profesiniuose čempionatuose - kaip šios patirtys praturtina jūsų darbą ir kūrybą teatre?

Dalyvauju tam, kad išlaisvinčiau save, savo kūrybiškumą ir „išlipčiau iš dėžės“. Jei netobulėji ir nesivaržai, vadinasi, jau pasiekei savo lubas ir tau nebėra ką veikti. Labai mėgstu kūrybinį, avangardinį makiažą ir grimą - tai man padeda eiti pirmyn. Kiekvienais metais kosmetikos gamintojai sukuria vis naujų priemonių, plečiančių grimuotojų ir vizažistų galimybes.

Turiu ir savo tikslų bei svajonių - noriu laimėti grimo „Oskarą“. Ne Holivude, bet pasaulinio lygio konkurse, kuriame jis ir egzistuoja. Beje, jame jau esu užėmusi šeštą ir ketvirtą vietas skirtingais metais, skirtingose kategorijose - avangardo ir kreatyvaus makiažo. Tuo labai didžiuojuosi.

Kaip sekasi derinti darbą teatre su pedagogine veikla?

Dirbu mokykloje ne visu etatu, todėl mano pamokos vyksta pirmadieniais - teatro laisvadienį. Ačiū mokyklai, nes ji visuomet supranta ir leidžia derintis, jei atsiranda teatro darbų. Man labai patinka pedagoginis darbas. Grimo ir kūno tapybos moduliai yra papildomi vizažisto programoje.

Kokią žinutę siekiate perduoti savo mokiniams Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre?

Savo mokiniams stengiuosi atverti kūrybišką ir nuostabų grimo pasaulį, paskatinti juos mąstyti plačiau. Didžioji dalis studentų ateina skeptiškai nusiteikę, sakydami, kad grimo jiems nereikia, nes jie bus vizažistais. Šypsodamasi visiems sakau, kad taip jie uždaro sau labai svarbias duris.

Jei netobulėji ir nesivaržai, vadinasi, jau pasiekei savo lubas ir tau nebėra ką veikti.

Tikiuosi, vizažistai neįsižeis, bet tai gana ribota profesija, skirta dirbti labai segmentuotai. Grimerio ar grimo dailininko profesija leidžia dirbti kine, teatre, mados industrijoje.

Esate dirbusi kino, reklamos, šokio projektuose. Kuo ši patirtis skiriasi nuo darbo teatre?

Šios patirtys ir panašios, ir skirtingos. Kinas ir reklama reikalauja labai natūralaus, bet kartu kūrybiško grimo. Darbas su „žvaigždėmis“ - taip pat specifinė sritis: vieni palieka labai malonias patirtis, kiti - sudėtingas. Visa tai ugdo mane kaip grimo dailininkę ir moko laviruoti tarp skirtingų pasaulių.

© Asmeninio albumo nuotr.

Teatre pritaikau naujienas, sužinotas kituose projektuose, arba pati sugalvoju, kaip išsisukti. Yra buvę, kad filmavimo metu reikėjo padaryti violetinę mėlynę, o neturėjau nė vienos violetinės priemonės. Spaudimas didelis, laiko mažai - išgelbėjo bazinės koloristikos žinios. Sumaišiau mėlyną šešėlį su raudonu pieštuku ir gavau būtent tai, ko reikėjo. Mėlynė atrodė kaip tikra (juokiasi).

Koks jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikiu jau kelerius metus reguliariai žaidžiu padelį - esu nuo jo priklausoma (juokiasi). Tai padeda paleisti negatyvias mintis ir „persikrauti“. Taip pat mėgstu skaityti, esu kriminalinių trilerių ir detektyvų gerbėja, patinka gaminti maistą, keliauti ir leisti laiką gamtoje su šeima. Man tai - geriausias poilsis.

Kokius profesinius ar kūrybinius tikslus keliate ateičiai?

Kaip jau minėjau, mano tikslas - laimėti pirmąją vietą pasaulinio lygio konkurse „IBI Awards“. Asmeninių darbų parodą jau turėjau, tačiau siekiamybė - kad mano darbai būtų ne žurnalo viduje, o ant viršelio. Ne tam, kad pasipuikuočiau, bet tam, kad kuo daugiau žmonių pamatytų kūrybinius sprendimus ir grimerio pasaulį.

Anksčiau labai kuklindavausi kalbėti apie save ir savo darbus. 2026 metų mano siekiamybė - kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mane, mano profesiją ir kūrėjus, su kuriais dirbu kartu. Apie grimo dailininkus dažnai nutylima, o mes juk darome pasaulį gražesnį.