Įdomiosios švyturių istorijos (27)
Ankstesnę švyturių istoriją rasite čia
Sekančią švyturių istoriją rasite čia
Šis iš Karaliaučiaus XX a. pirmojoje pusėje į Nidą atvykęs ekspresionistas pamilo ir 1920 m. vedė žymaus minėto kurorto restoranininko ir viešbučių savininko Hermanno Blodės dukterį Hedvygą.
Taigi, meilės imigrantas ne tik apsigyveno Nidoje, tapė ir garsino šį kurortą, bet ir rūpinosi jo istorija: buvo vienas iš Kuršių nerijos istorijos muziejaus steigėjų, aktyviai dalyvavo kurorto infrastruktūros kūrime.
Matyt, Raudonasis Kristofas labai patiko ryškius potėpius mėgusiam E. Mollenhaueriui. Jis yra bene daugiausiai kartų savo neįkainojamose drobėse Nidos švyturį įamžinęs vokiečių XX a. pr. – XX a. antrosios pusės menininkas.
Švyturį teptuko virtuozas vaizduodavo, tarsi raudoną milžiną, į šonus išskėtusį rankas ir savotiškai globojantį, o gal ir gąsdinantį Nidą.
Raudonasis Kristofas – ne tik navigacinis objektas: jis reiškė ir žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simbolį.
Švyturys iškilo ant jau apželdintos, sutramdytos, trečiąją Nidą užpustyti grasinusios kopos (Urbo kalno). Spėjama, kad 27 m. aukščio švyturio pamatams buvo iškasta nuo 3 iki 5 m duobė, panaudoti tašyto granito luitai.
2024 m. vasarą archeologai kasinėjo Urbo kalno aikštelę į vakarus nuo dabartinio švyturio, tačiau senojo pamatų taip ir neaptiko (rasta kitokių vertingų artefaktų: pvz., krištolinių Fresnelio lęšių lempos karkaso fragmentas).
Svarstoma, kad jie galėjo būti sunaikinti (stačiakampiai granito luitai pokariu iškelti ir panaudoti gatvių, takų tiesimui ar kitiems darbams) arba ieškota ne toje vietoje.
Na, o E. Mollenhaueris Antrojo pasaulinio karo metais buvo priverstas susilaikyti nuo tapymo, nes nacistinė Vokietijos valdžia jo modernią kūrybą laikė „išsigimusia“ ir uždraudė tapyti, rengti parodas, tačiau kūrinių sunaikinti neišdrįso.
Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, tapytojas su šeima pasitraukė į vakarinę Vokietijos dalį. Šlėzvige-Holšteine E.Molenhaueris pateko į britų nelaisvę, kalėjo stovykloje Danijoje.
1946 m. išėjo į laisvę ir apsigyveno Kaarsto mieste prie Diuseldorfo. Vėliau persikėlė į Keitum kaimelį Šiaurės jūros Ziulto saloje. Mirė 1963 m. po dviejų jį ištikusių širdies smūgių, palaidotas prie kaimo bažnyčios.
Rašyti komentarą