Istoriniai Klaipėdos švyturio blyksniai (2)

Apie pagrindinio Klaipėdos uosto švyturio istorines atodangas - interviu su farologu Aidu Jurkštu. Pabaiga. Pradžia „Vakarų eksprese” Nr. 134 (8993)

Mūrinio Mėmelio švyturio projektą Samuelis Lilienthalis parengė 1778 m., tačiau statybos darbai nevyko taip sklandžiai, kaip norėta. Kodėl?

Nepasirūpinta tinkamu statybos finansavimu. Švyturio statyba pradėta 1792 m. ant supustytos 9,6 m aukščio smėlio aukštumos. 

Kad bokštas nenugriūtų, po pamatais buvo sukalti mediniai poliai, ant jų paklotas (iš rąstų sunertas) karkasas, ant kurio sumūrytas statinys. 

Švyturį sudarė du tūriai – cilindrinis bokštas ir prie jo prišlietas pusapskritimio formos statinys.

Dėl didelio lėšų stygiaus vietoj planuotų 25 m pastatė tik 17,2 m aukščio mūrinį bokštą. 

Šviesos aparatas buvo įrengtas 23 m virš jūros lygio, jį sudarė dviem eilėmis vienas virš kito pakabinti 9 žalvariniai įgaubti nupjauto kūgio formos reflektoriai (penki 18 colių, likusieji keturi – 12 colių skersmens), kurie atspindėjo lajinių žibintų šviesą.

Mėmelio švyturys įžiebtas 1796 m. rugsėjo 1 d. Visuose jūrlapiuose pažymėtos koordinatės. Tai uostui suteikė solidumo, o miestas gavo romantišką simbolį.

Vėliau šis mūrinis švyturys patyrė keletą rekonstrukcijų.

Antrasis švyturys buvo ne tik žemas, bet ir jo šviesos šaltinis per silpnas – laivai matydavo jį vos pusės mylios atstumu (vokiška mylia – 7,5 km) ir tik esant geram orui. 

Iš jūros atrodė kaip mėnulio pilnaties diskas. Nuo tada laivai į uostą galėjo įplaukti ir tamsiuoju paros metu.

1812 m. prie švyturio supiltas ravelinas, įrengtos aikštelės pabūklams. Kad vėjas neišpustytų smėlio, aplink švyturį pasėta žolė, pasodinta krūmų.

1819 m. Mėmelio švyturys gerokai rekonstruotas, paaukštintas iki 25 m. Iki tol priestate buvę laiptai įrengti pačiame bokšte. 

Viršutinėje įstiklintoje dalyje įtaisytas naujas, modernus žibintas, pagamintas Anglijoje. 

Jį sudarė 13 varinių poliruoto sidabro plokštėmis išklotų parabolinių 20 colių skersmens atšvaitų (kiekvieno skersmuo siekė 52 cm, įdubos skersmuo – 21 cm), o vietoj žvakių buvo panaudotos Argando aliejinės (1879 m. aliejų pakeitė žibalas) lempos-degikliai. 

Šviesos šaltinis pakeltas į 29,8 m aukštį (virš jūros lygio).

Tuomet švyturys švietė nuolat (išskyrus birželį ir liepą) – nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Geru oru laivai šviesą matydavo už 16 mylių (daugiau kaip 30 km). 

Švyturys buvo dengtas gaubtu varinės skardos stogu, virš kurio kyšojo paauksuotas žaibolaidžio stiebas.

Švyturio bokšto priestate gyveno du prižiūrėtojai. Bokšto mūrinės ir įstiklintos dalies sandūrą juosė galerija, kuri rėmėsi į lietas ketines konsoles.

Kodėl šis švyturys pramintas Raudonuoju?

Švyturio išorinės sienos buvo tinkuotos kalkių, stamboko žvyro ir smulkintų plytų skiediniu. Dažytas baltai. 

Tačiau ir toks tinkas neatlaikė jūrinių vėjų. Todėl 1827 m. iš vakarų pusės švyturio siena apkalta skarda. 1874 m. bokštas pradėtas dažyti šachmatų tvarka, raudonais ir baltais kvadratais, dėl to buvo vadinamas Raudonuoju švyturiu.

Bokštas kardinaliai pakeitė išvaizdą. Būtent toks švyturio derinys – aukštas, spalvingas, languotas bokštas bei pusapskritimio formos ekscentriškai prijungtas konusinis priestatas darė jį išskirtinį pasaulio švyturių brolijoje. 

Aukštas, spalvingas, languotas bokštas bei pusapskritimio formos ekscentriškai prijungtas konusinis priestatas darė jį išskirtinį pasaulio švyturių brolijoje.

Švyturys atrodė originaliai, linksmai ir buvo tikras miestiečių traukos objektas.

Čia ne tik nuolat degė šviesa, bet buvo įrengta ir daugiau optinių signalų. 

Pavyzdžiui, kai laivams plaukti į uostą būdavo pavojinga, iškeldavo raudoną vėliavą, o kai saugu – geltoną. 

Naktį vėliavos būdavo apšviečiamos.

Neseniai vyko senojo Nidos švyturio (1874-1944) vietos paieškos vykdant archeologinius tyrimus ant Urbo kalno. Ar yra tikimybė rasti ir Raudonojo švyturio likučius?

Mano knygoje yra liudijimas, kaip iškasus 8 metrų gylio duobę buvo statomas naujasis, pokarinis, švyturys. 

Deja, apie senojo Lilienthalio švyturio tikslią vietą nėra žinių. Žinoma, kad vieta apytiksliai ta pati.

Deja, apie senojo Lilienthalio švyturio tikslią vietą nėra žinių.

Ar vertingas bei įdomus yra 1953 m. pastatytas dabartinis švyturys, kurio net nėra Kultūros vertybių registre?

Šiaip skeptiškai žiūriu į sovietinio periodo statybą. Švyturiai, žinoma, yra išimtis. Turime tokią realybę ir istoriją, kurios nebepakeisi. 

Reikia saugoti nuo sunaikinimo tokius marinistinio paveldo objektus, kokius turime.

Sėkminga Baltojo švyturio (stovėjo ant šiaurinio molo galo, sunaikintas 1945 m. - aut. past.) įpaveldinimo istorija (2024 m. birželį į Kultūros vertybių registrą įrašyta Baltojo švyturio stovėjimo vieta bei kiti greta esantys reliktai – aut. past.) parodė, kad tai - geriausias ginklas nuo neišprususių uosto vertelgų, negerbiančių uosto ir uostamiesčio istorijos. 

Todėl įpaveldinti dabartinį švyturį ir jo teritoriją būtina. 

Esu tikras, kad ta kopa slepia daug paslapčių.

Kokia yra pokarinio, dabartinio Klaipėdos švyturio istorija?

Naujasis mūsų uostamiesčio švyturys buvo įžiebtas 1953 m. sausio 31 d. Šviesdavo tik tamsiuoju paros metu.

Klaipėdos švyturio techniniai duomenys: pastatymo metai – 1952. 

Atstumas nuo kranto linijos – 0,25 km. Forma – cilindrinis gelžbetoninis bokštas, apatinė dalis (10,85 m aukščio) aštuonkampė. Fundamentas – vientisas butobetonas. 

Statinio aukštis nuo pagrindo – 34,15 m. Plotis viršuje – 4,0 m. Plotis apačioje – 8 m. Pagrindo aukštis – 8,05 m virš jūros lygio. Bendras statinio aukštis – 42,2 m.

Žibinto įrenginio tipas – EMN-500 (pagrindinis), AM-300 (rezervinis). Matymo nuotolis (myliomis) – dieną 16 (29,6 km), naktį 18 (33,3 km).

Kaina pastatymo metais siekė 285 000 rublių. 1969 m. kainomis – 28 500 rublių. 1979 m. kainomis (įskaitant nusidėvėjimą) – 18 483 rubliai.

Šviesos šaltinis – elektra iš miesto tinklo ir vietinės elektros stoties. Dubliuojamas acetileno įranga.

Stiklai – 12 vnt., plokšti, stačiakampiai. Kupolo padengimo medžiaga – varis. Stogo kupolo plotas – 10 kv. m. Laiptų konstrukcija – metalinė. Užstatymo plotas – 52,3 kv. m. Bendras grindų plotas – 25,0 kv. m.

Žibintas pagamintas Iziumo optinio stiklo gamykloje (Charkivo sritis, Ukraina). Sovietmečiu tokia optika kainavo 75 000 rublių. Šalia švyturio 1952 m. kovo 29 d. buvo sumontuota 30,5 m aukščio radijo ryšio antena.

2015 m. švyturio optika buvo modernizuota, pakeista į naujos kartos ekonomišką LED žibintą.

Ką manote apie galimybes atverti visuomenei Klaipėdos švyturį?

Daug metų dėjau pastangas, kad švyturiai būtų atverti visuomenei. Vežiau iš kitų valstybių „gerąją praktiką“, pasakojau, įtikinėjau. 

Dabar jau turime rezultatą – švyturiai perduodami savivaldybėms. Neringos savivaldybė perėmė Nidos, Juodkrantės ir Pervalkos švyturius. Palangos savivaldybė - Šventosios švyturį.

Kadangi pats gyvenu Palangoje ir dalyvavau šiame procese – noriu pasigirti šia istorija. 

Šventosios švyturys yra neišvaizdus kiaurų geležinių konstrukcijų objektas, visai nepritaikytas turizmo poreikiams. Tačiau per porą metų pavyko sukurti puikų šio objekto rekonstrukcijos projektą. 

Švyturys ženkliai pakeis išvaizdą, bus modernus, novatoriškas turizmo objektas. Jį su atstatomu Šventosios jūriniu uostu sujungs Švyturio prižiūrėtojo takas. 

Numatyta sutvarkyti švyturio prieigas, privažiavimą, numatyti automobilių parkavimą. Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Tai labai pagyvins atgimstančio, kasmet modernėjančio Šventosios kurorto veidą. Bjaurusis ančiukas palengva virsta gulbe.

O dėl svarbiausio Klaipėdos švyturio, kol kas tebėra daugiau klausimų nei atsakymų. 

Faktas neįtikėtinas, bet Klaipėdos savivaldybė prieš kurį laiką atsisakė perimti šį švyturį. 

Apskritai nenormali situacija, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir uosto įmonės primeta uostamiesčiui savo interesus.

Tos kovos po kilimu rodo vis dar nesusiformavusius racionalius santykius tarp pusių. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai tebėra „už borto“. 

Todėl visuomenės spaudimas, viešumas ir edukacija tebėra paveikiausia veiklos forma.

Tikiu, kad bus atstatytas pagrindinis valstybės marinistikos simbolis – Baltasis švyturys, o Klaipėdos švyturys, pabaigus remontą, atvertas lankytojams. 

Praktika parodė, kad švyturiai išsilaiko iš turizmo. Yra tik viena sąlyga – tai daryti turi išmanantys ir mylintys švyturius žmonės.