Karalienės Luizės šleifas Klaipėdoje

Šiemet sukanka lygiai 250 metų, kai 1776 m. kovo 10 d. gimė viena ryškiausių XIX a. Europos istorinių asmenybių - Prūsijos madona vadinta karalienė Luizė, Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III (1770-1840) žmona.

Napoleono karų metu karališkajai porai teko bėgti iš Berlyno ir 1807-1808 m. glaustis atokiausiame, labiausiai į rytus karalystėje nutolusiame tuomečiame Mėmelyje, minėtais metais tapusiame laikinąja Prūsijos karalystės sostine.

Būtent ši aplinkybė lėmė ne monarcho, o jo sutuoktinės atminimo įamžinimo uostamiestyje vajų: nuo gatvės, skvero, ąžuolo pavadinimų iki mokymo įstaigos, poilsio namų, vaistinės ir net vynuogės veislės. Tad pakeliaukime Luizės atminimo takais.

Meilė ir mirtis

Luise Auguste Wilhelmine Amalie (1776-1810) gimė Hanoveryje, Meklenburgo-Štrelico hercogo šeimoje. Šešerių netekusi motinos, ji kartu su trim seserimis apsigyveno Darmstadte: ten mergaitės buvo globojomos, mokėsi įvairių disciplinų - nuo užsienio kalbų iki istorijos mokslo.

Lemtinga gražuolei Luizei buvo 1793 m. kovo 13-oji, kai ji kartu su ne ką išvaizda nusileidžiančia seserimi Friederike apsilankė Frankfurto teatre.

„Po trijų dienų princesė Luizė su savo seserimi Friederike susitiko su kronprincu Friedrichu Wilhelmu <...>. Po šešių dienų princesei Luizei atskriejo karaliaus laiškas su žinia, jog kronprincas Friedrichas Wilhelmas ją įsimylėjo. Tais laikais buvo įprasta bendrauti laiškais. Juos princesei ėmė rašyti ir kronprincas“, - savo knygoje „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“ (Klaipėda, 2017 m.) pasakoja literatūrologė Jovita Saulėnienė.

Jau kovo 19-ąją Amūro strėlių suvarpytas kronprincas Luizei pasipiršo, ir vestuvės (Luizei buvo vos 17 metų) įvyko nepraėjus nė devyniems mėnesiams nuo pirmosios pažinties: tų pačių 1793 m. gruodžio 24-ąją Berlyne.

„Anais laikais santuoka iš meilės tarp Europos valdovų buvo retenybė“, - pastebėjo J. Saulėnienė.

Prūsijos karaliene Luizė tapo 1797 m., kai sostą paveldėjo jos vyras, tapęs karaliumi Friedrichu Wilhelmu III (monarchiją valdė 43 metus iki 1840 m.).

Pora susilaukė 9 vaikų (2 mirė vaikystėje): Friedrichas Wilhelmas IV tapo Prūsijos karaliumi, Wilhelmas I – pirmuoju Vokietijos imperatoriumi, o duktė Charlotte ištekėjo už Rusijos caro Nikolajaus I ir tapo cariene Aleksandra Fiodorovna.

Be kita ko, rašoma, jog karalienė Luizė buvo žinoma ir dėl to, kad pati maitino ir augino savo vaikus, kas tuo metu karališkosiose šeimose buvo neįprasta...

Net gyva būdama, o po ankstyvos mirties Prūsijos karalienė Luizė Vokietijoje tapo dar ryškesne, kultine asmenybe ir tautinio atgimimo simboliu: dėl savo drąsos, grožio ir tragiško likimo.

„Ji - Prūsijos ikona, kurią amžininkai garbino kaip protingą valdovę, <…> kaip dvasinę asmenybę ir tiesiog gražią moterį. Karalienės Luizės spinduliavimo paslaptis - jos dvasinė stiprybė, tikėjimas šviesesniu gyvenimu, meilė supančiam pasauliui, didvyriškas pasiaukojimas savo kraštui“, - rašė J. Saulėnienė.

Luizė mirė 1810 m. liepos 19 d. nuo plaučių uždegimo Hohenzieritz pilyje (dabartinė Vokietija, Meklenburgas-Pomeranija), savo tėvo vasaros rezidencijoje, kur lankėsi norėdama pasveikti. Tiesa, amžininkai ir vėlesni istorikai jos ankstyvą mirtį dažnai siejo su dideliu emociniu išsekimu bei įtampa, patirta per karus su Napoleonu ir Prūsijos okupaciją.

Karalienė Luizė buvo palaidota specialiai jai pastatytame mauzoliejuje Charlottenburg rūmų parke, Berlyne.

Dramatiška kelionė

Verta pažymėti, kad karalienė Luizė Mėmelyje lankėsi bent du kartus, ir visos kelionės iš Berlyno, Karaliaučiaus vyko Kuršių nerija.

Debiutinis Luizės monarchės vizitas Mėmelyje įvyko 1802 m. birželio 10-15 d. Kartu tai buvo pirmasis oficialus Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir Rusijos caro Aleksandro I susitikimas. Jo tikslas - sustiprinti Prūsijos ir Rusijos sąjungą augančios karingojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto (1769-1821) grėsmės akivaizdoje.

Būtent po šio susitikimo viena pagrindinių Mėmelio miesto arterijų - Liepų gatvė - buvo pervadinta (iki 1923 m.) Aleksandro vardu (vok. Alexanderstrasse).

Luizės santuoka įvyko iš abipusės meilės, o tai buvo retas reiškinys XVIII a.

Tačiau Klaipėdai reikšmingiausias yra Luizės gyvenimo Mėmelyje nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. sausio periodas. Kai didikų šeima (vyko atskirai vienas nuo kito) bėgo nuo Napoleono Bonaparto.

Dramatiška 1807-aisiais tris dienas iš Karaliaučiaus į Mėmelį trukusi Luizės kelionė Kuršių nerija tapo dailininkų motyvais. Arklių kinkinio tempiama karieta riedėjo pačiu pajūriu su nė sekundei nesiliaujančia, net kurtinančia bangomūša.

Žvarbią žiemą, serganti 98 km atstumą mėlyno kraujo atstovė įveikė itin sunkiomis sąlygomis: per pūgas, pučiant stipriems Baltijos vėjams, todėl kelionė buvo alinanti ir varginanti. Nakvynei pasirinkta Nida (Dawido Gottliebo Kuwerto pašto stotis, kurioje buvo smuklė) ir Juodkrantė (mokykla).

Yra išlikęs romantiškas pasakojimas-legenda, kaip Kuwerto smuklėje karalienė žiedo deimantu ant vieno užeigos stiklo įrėžė poeto Johanno Wolfgango von Goethės eiles.

Luizę dėl gimtojo krašto likimo buvo apėmęs didelis sielvartas, ir eilės buvusios persmelktos melancholijos: „Kas ašarom suvilgęs nevalgė duonos / Kas kiauras naktis nesėdėjo / Dejuodamas ant savo gulto / Tas nepažįsta dangiškos galybės.“

Šias eiles karalienė išties mėgo, buvo įsirašiusi jas savo dienoraštyje.

Karališkoji rezidencija

Į Smiltynę atvykusį karališkąjį kortežą pasitiko ištisa valčių flotilė, ir Luizė Prūsijos karalystės vėliavomis išdabintu laiveliu saugiai buvo perkelta į žemyną, į Mėmelį.

Karalienė kartu su vyru apsigyveno tuo metu pačiame gražiausiame XVIII a. pab. - XIX a. pr. statytame name dešiniajame Dangės krante. Pastatas išliko iki šiol (Danės g. 17) ir puošiasi žalvariniu Luizės bareljefu. Dabar mes šį istorinį architektūros paminklą vadiname miesto rotuše.

XVIII a. pab. minėtą namą su 13 kambarių ir didele sale pagal naujausias to laikmečio madas pastatė turtingas Danijos konsulas ir Klaipėdos miestietis Lorenzas Lorckas. Pastate karališkoji pora jau buvo apsigyvenusi 1802 m. pirmojo vizito Mėmelyje metu.

1805 m. L. Lorckui mirus, pastatas atiteko jo žentui pirkliui Friedrichui Ludwigui Consentijui.

Itin svarbus įvykis - laikinojoje Prūsijos karalystės sostinėje, tame pačiame name, 1807 m. spalio 9 d. buvo pasirašytas Baudžiavos panaikinimo ediktas.

Rotušės statusą Consentijaus namas gavo tik 1846 m., kai jį įsigijo magistratas. Tais pačiais metais dabartinė Danės gatvės atkarpa tarp Pilies ir Biržos tiltų buvo pavadinta Luizės garbei (vok. Luisenstrasse), o dabartinė Tiltų g. - jos vyro Friedricho Wilhelmo vardu.

Istoriniuose šaltiniuose minimas ir panašiu metu priešais rotušę įrengtas Luizės skveras (neišliko).

Tokie sprendimai rodė išskirtinį Klaipėdos ryšį su Prūsijos karališkąja šeima. Pasak istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, Prūsų Lietuvoje Luizė turėjo net tarmišką, kelis šimtus metų populiarią savo vardo variaciją - Lovyza.

Dabartinė Danės gatvė 1846 m. buvo pavadinta Luizės vardu.

„Karalienė Luisė - ne tik patrauklus simbolis, kalbant apie lemtingą Europai ir Prūsijai laikotarpį - 1806-1815 m., kai Napoleonas tiek daug užkariavo ir galiausiai buvo sutriuškintas, bet kartu jos asmenybė yra įdomi ieškant paralelių tarp Vokietijos imperijos provincijos miesto Klaipėdos (Memel) identiteto ir didžiausio dabartinės Vakarų Lietuvos miesto Klaipėdos identiteto.

Verta pažymėti, kad „Luisės tema“ yra tarsi indikatorius, nurodantis skirtingose epochose charakteringas komplikacijas, susijusias su šio regiono istorijos interpretacija", - įžvalgomis savo knygoje “Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių" (Klaipėda, 2010 m.) dalijosi N. Strakauskaitė.

Paveikslas ir sofa

Savo ruožtu architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004) knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ (Vilnius, 1994 m.) priminė ir dar vieną su ypatinguoju namu susijusią detalę: rotušės posėdžių salėje XX a. pirmojoje pusėje iškilmingai kabėjo Gerhardo von Kügelgeno tapyti karalienės Luizės ir jos vyro Friedricho Wilhelmo portretai, kurių likimas po Antrojo pasaulinio karo nebežinomas.

Originalus salės interjeras buvo sunaikintas po Antrojo pasaulinio karo, kai pastatas virto bendrabučiu. Šią istorinę skriaudą bent simboliškai pavyko ištaisyti uostamiesčio „Rotary“ klubui „Karalienė Luizė“: jo pastangomis 2017 m. rotušės (anuomet - merijos) pirmojo aukšto posėdžių salėje įrengta ir iki šiol veikia karalienei Luizei skirta ekspozicija.

Joje (nuotraukų reprodukcijose) galima pamatyti ir legendinį baldą. Ekspozicijoje esančiuose stenduose-knygose yra publikuojama 1910 m. nuotrauka, kurioje užfiksuotas tuometinis miesto tarybos posėdžių salės interjeras su ten stovėjusia esą autentiška karalienės Luizės sofa, ant kurios ji esą mėgdavusi ilsėtis.

Tęsinys  ČIA.