Klaipėda prieš 100 metų (14)

Amžinas klausimas, kaip vadinti Klaipėdos miesto gyventojus - klaipėdiškiais ar klaipėdiečiais, pasirodo, buvo aktualus jau prieš šimtą metų.

Klaipėdiškiai ar klaipėdiečiai?

Straipsnyje, pavadintame „Klaipėdiškiai ar klaipėdiečiai?“, 1924 gruodžio 24 d. „Klaipėdos žinių numeryje“ priesagos klausimą nagrinėjo H. D. Kvėtonis.

Tuomet buvo rašoma: „Štai nuo amžių, kai tik lietuviai Klaipėdoj apsigyveno, jie, kaip liudija mums dainos raštai, vadinosi klaipėdiškiais. Žmonių gyvoji kalba, vadina Klaipėdoj ir greta jos gyvenančius taip pat klaipėdiškiais. O tik keli metai pamėgo laikraščiai vieton “klaipėdiškiai„ rašyti “klaipėdiečiai„. Lietuvių literatūros kalboj, turbūt, vengiamas žodis “klaipėdiškiai„, bet gyvu jisai išliko “lietuvių kalboj" kaipo brangus sentėvių palikimas.

Dainos, patarlės, senesni raštai temini tik klaipėdiškius, ir man neteko užklupti tokiuose šaltiniuose žodį „klaipėdiečiai“. O lietuvių kalboj yra žinomas faktas, kad žmonės iš bet kurios vietos pavadinti dedama prie vietovardžio priesaga „iškiai“. Likusieji nesudarkyti kai kurie vietovardžiai Klaipėdos krašte ir kitur tai geriausiai įrodo.

Nepamirštu, kad esama ir taip pat senų ir garbingų tokiems vardams priesagų, kaip antai „-ėnai“ ir kitos.

Bent Mažojoj Lietuvoj, turbūt niekur, nebuvo dedama priesaga „-iečiai“ tikslu pažymėti čia gyvenančius žmones.

Gerai pažįstame „vyžiškius“, „tilžiškę mergaitę“, „ragainėnus“, „priekuliškių tarmę“, „klaipėdiškių vokos“, „Laukininkų šaltnosis“ ir t. t.

Iš kur pas mus ir kokia teise atsirado „klaipėdiečiai“, „tilžiečiai“, „katytiečiai“ ir „klaipėdiečių“ tarmė? Kam tokius žodžius vartoja klaipėdiškiai ir dargi tie , kurie nori būti geri lietuviai?

Ar taip mums gerbti mūsų protėvius, kalbą ir tautą, kad nors neužmiršom gyvenę apie 700 metų bendra su Didžiąja Lietuva valstybių ir tautinį gyvenimą, jau pamiršom, kaip kalbėjom net 7 metus atgal, kaip kalbėjo ir kokiu vardu vadinos mūsų tėvų tėvai? Mums nėra iš to garbės, nei Lietuvai ar lietuvių kalbai naudos."

Kalėdų varpai - taikos pranašai

Kalėdiniame 1924 m. gruodžio 25 d. „Klaipėdos žinių“ numeryje pirmajame puslapyje „Kalėdų varpai - taikos pranašai“ kalbama apie taiką.

"Iš visų Europos tautų lietuviai rodos yra taikingiausi. Ir vis tik yra valstybių, kurios Lietuvai ne tik nieko gero nevelija, bet nori net jos pražūties.

Bet stiprinant savo pajėgas ir ginant savo šalies nepriklausomybę bei tautos gyvybę, nereikėtų naujų neteisybių gaminti. Lietuvių tautos vėliava nėra sutepta juodomis dėmėmis. Ir su garbe galime stoti prieš kiekvieną pasaulio teismą.

Mūsų jėgos yra dar jaunos ir dėl to turime dar kuo pasitikėti ateičiai. Iš kitos pusės matome, kaip išdidžiai ir pamotiškai į mus atsineša tūli pasaulio galiūnai, štai kaip Ambasadorių Konferencija, Tautų Sąjunga, T. S. Taryba ir t. t.

Kaip čia ir būtų, viena yra aišku, kad lietuvių tauta privalo šiandien sutelkti savo geriausias jėgas vidujiniam tautos sustiprėjimui ir augimui. Būtinai privalome siekti to, kad pasaulio tautų šeimynoje Lietuva užimtų garbingesnę negu iki šiol vietą.

Mes maža tauta. To greit nepataisysi. Bet silpni esame dėl to, kad per mažai stengiamės būti stipresniais. O tos pastangos turėtų mus suvesti tame, kad vienas kitą geriau suprastumėm, įvertindami kaip reikia, kitojo ypatingumus.

Kalėdų varpai gaudžia dabar tiek čion, Klaipėdos krašte, tiek Didžiojoje Lietuvoje. Duotų likimas, kad jie giliai sujudintų kiekvieno gero tautiečio širdį ir nukreiptų ją į bendrojo mūsų tautos uždavinio nujautimą."

Metams keičiantis

1924 m. gruodžio 26 d. išleistame „Pajūrio sargo“ pagrindiniame straipsnyje „Metams keičiantis“ išsamiai aptariama Klaipėdos krašto ekonominė, kultūrinė, politinė situacija.

Rašoma: "... Šiuose metuose ir Miesto seimelyj įtraukė pirmieji lietuviai. Pirmiau buvusiuose seimeliuose rinktieji lietuviai baimijos save lietuviais pripažinti. Slėpės vokiečių frakcijoje.

Yra tokių ir šiame seimelyje. Negalima juk iš visų reikalauti, kad visados „vokiečiais“ buvę, iš nakties pastotų lietuviais. Juk ir miesto gatvių lietuviškas užvardijimas labai pamažu buvo vykinamas.

O tik šie metai mums atgabeno ko senai geidavom. Turime jau savo Duonelaičio, Kanto, Zauerveino, Šerniaus gatves. Nors pamažėl, bet vis susipras ir suklaidintieji lietuviai.

Laukėme šiais metais rinkimų į Seimelį ir į Valstybės Seimą. Neįvyko. Bet Naujuose Metuose tik sulauksime. Mes norime bendrai tartis, norime bendrai dirbti prie sudrūtinimo mūsų bendrosios tėvynės Lietuvos. Ruoškimės prie to."