Kremlių sunervinusią dainą sukūręs Virginijus Pupšys: „Turėjau didžiulę satisfakciją“

2014 metų pavasarį klaipėdiečių muzikantų ir dainų kūrėjų Virginijaus Pupšio ir Gintauto Litinsko sukurta daina „Mes niekada nebūsime broliais“ abejingų nepaliko.

Žaibu pasaulį apskriejusios ir Maidano kovotojų himnu tapusios dainos klausėsi ne tik ukrainiečiai, bet ir jų priešai.

Pagal jaunos kijevietės patriotės Anastasijos Dmytruk eiles sukurtos dainos klausomasi ir dabar. Vien kanale „Youtube“ ji perklausyta jau beveik 19 milijonų kartų.

Daina vėl aktuali tapo dėl pastaruoju metu viso pasaulio atidžiai stebimų įvykių Ukrainos pasienyje. Teigiama, kad Rusija yra pasiruošusi bet kurią akimirką pradėti karą ir užpulti Ukrainą.

Kas vyksta Ukrainos ir Rusijos pasienyje, atidžiai stebi ir V. Pupšys. Jis optimizmu netrykšta ir mano, kad mažesnio ar didesnio karinio konflikto vargu ar pavyks išvengti.

"Kas šiomis dienomis vyksta Ukrainoje ir prie jos sienos, stebiu labai atidžiai. Metai bėga, tačiau niekas nesikeičia. Situacija tik dar labiau aštrėja ir blogėja.

Prieš aštuonerius metus sukurta daina „Mes niekada nebūsime broliais“ tapo tokia pranašiška ir išliko aktuali iki šių dienų.

Tik jau pačioje Ukrainoje situacija yra visai kita, nei buvo tada. Ukrainiečiai yra vieningesni, labiau susitelkę ir kur kas stipresni. Ir beveik visas pasaulis yra jų pusėje. Remia ne tik kalbomis, bet ir ginklais.

Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena Ukrainos žmonės, sužinau sulaukęs draugų iš Kijevo skambučių. O jos tokios - tegul tik pabando lįsti. Jausmas toks, kad patiems ukrainiečiams niežti nagai duoti atkirtį galimiems agresoriams„, - “Vakarų ekspresui" sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas V. Pupšys.

Daina „Mes niekada nebūsime broliais“ sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo Maidano kovotojų himnu. Ar nekyla mintis sukurti naują dainą, įkvėpsiančią ant Rusijos provokuojamo karo slenksčio šiomis dienomis stovinčius ukrainiečius?

Kam du kartus lipti ant to paties grėblio, kad sviestas dar labiau sviestuotas taptų. Tik sukūręs „Mes niekada nebūsime broliais“ iš karto pasakiau, jog daugiau tokios dainos niekada nerašysiu, nes tokių dainų daugiau nebenoriu kurti.

Ši daina yra aštri ir kiršinanti. Ir beveik 20 milijonų peržiūrų turi, nes jos klausosi abi pusės. Daina tiek pat patinka, kiek ir nepatinka.

Žmogus yra jau toks padaras, kad nori konfliktuoti ir kariauti. Matyt, tokia yra jo prigimtis.

Sakiau, kad jei parašysiu naują dainą, ji bus skirta taikai. Parašėme „Maldą“ („Molitva“, visas pavadinimas - „Ja u boga vam mira vymoliu“).

Parašiau dainą ir po įvykių Baltarusijoje. Ji labai vykusi ir gera. Šviesi, be jokių karo požymių. Jos klausomasi labai minimaliai ir ji neturi tokio pasisiekimo, nes nieko nekiršina. Toks kognityvinis disonansas.

Beveik 20 milijonų peržiūrų internete - skaičius tikrai nemažas.

Nežinau, kiek daina „Mes niekada nebūsime broliais“ populiari Lietuvoje. Ji pateko į visai kitą rinką ir ten ją „pačiupo“. Taip daina ir „nuvažiavo“.

Aš manau, kad visi Lietuvoje, turintys milijonines lietuviškų dainų peržiūras, yra čempionai. Tokiai mažai mūsų tautai tai yra labai didelis pasiekimas.

Tie 20 milijonų yra ne toks jau reikšmingas pasiekimas, nes kitoje rinkoje tokie skaičiai nėra dideli.

Kad „Mes niekada nebūsime broliais“ tapo tokia populiaria daina, aš nekaltas. Anastasijos Dmytruk parašytos eilės man tiesiog nukrito interneto platybėse. Nors tuo metu ir sekiau įvykius Maidane, kuriant man ne tiek svarbūs buvo ukrainiečiai.

Man labiau rūpėjo mūsų 1991 metų sausio 13-oji. Dainą rašiau nuo savęs. Ką jaučiau tam okupantui, tą į ją ir sudėjau. Dainoje yra išreikšta mano asmeninė pozicija. Aš jaučiau lygiai tą patį, ką ir eilėraštį parašiusi mergina.

Po dainos sukūrimo praėjo jau nemažai laiko. Ar ukrainiečiai dar jus prisimena?

Laiškų dar iki šiol gaunu, bet gerokai mažiau nei gaudavau. Tada jautėsi labai didelis ukrainiečių dėkingumas.

Tačiau man labiausiai patikdavo, kai parašydavo iš „kitos pusės“. Nes rašė ir ukrainiečiai, ir rusai.

Vienas laiškas man labai patiko. Rašė, kad nesutinka nė su vienu dainos žodžiu, bet nesiklausyti dainos negali.

Sulaukdavau ir grasinimų, subtiliai niekinančių ir užgaulių laiškų. Supratau, kad savo tikslą pasiekiau, ir turėjau didžiulę satisfakciją.

Po dainos sukūrimo lankėtės ir pačioje Ukrainoje. Kaip jus priėmė?

Lankytis teko ne kartą ir su miniomis kartu dainuoti „Mes niekada nebūsime broliais“.

Tada aš pirmą kartą supratau, kas tai yra populiarumas. Kai tave pažįsta visur ir visi - lėktuve, gatvėje, parduotuvėje. Milžiniškas žiniasklaidos, televizijų, radijo stočių dėmesys. Žmonės prašo kartu nusifotografuoti, taksistai vienas per kitą siūlosi nemokamai bet kur nuvežti, aš jau nekalbu kvietimus pasivaišinti.

Tampė kaip nežinia ką. Per visą gyvenimą tiek nesifotografavau, kiek per tris dienas Kijeve.

Supratau, kad žmogui būti tokiam populiariam yra didžiulė nelaimė ir baisus dalykas.

Ar galima „Mes niekada nebūsime broliais“ pavadinti jūsų gyvenimo daina?

Jokiu būdu. Dabar išleidau naują vinilinę plokštelę „Tobula rasa“. Joje yra mano gyvenimo dainos, man labai svarbios ir artimos. Jose yra mano vidus.

Daina „Mes niekada nebūsime broliais“ buvo tarsi koks pagalbos šauksmas. Patys Ukrainos kareiviai man pasakojo, kaip ji veikė jų priešus.

Būdami fronto linijoje prie Donecko tarptautinio oro uosto, jie dieną apkasuose pradėdavo nuo Ukrainos himno. Jį per didelį megafoną leisdavo kuo garsiau, kad girdėtų kitoje fronto pusėje esantys priešo kareiviai.

Pastarieji atsakydavo šūviais. Ukrainiečių teigimu, šaudydavo nepersistengdami, jei taip apskritai galima sakyti apie šaudymą, žmogiškai.

Antra daina visada būdavo „Mes niekada nebūsime broliais“. O tada ir prasidėdavo tikras bombardavimas.

Ukrainos priešų reakcija patvirtina, kad daina pataikė tiesiai į taikinį.

Tikrai taip. Tačiau man labai graudu dėl pasaulyje susiklosčiusios situacijos.

Vienas psichiškai nesveikas žmogus, turintis kažkokių tai hiperkeisčiausių idėjų, kaip parklupdyti ir pavergti visą Europą, net negalvoja, kaip išgelbėti pasaulį, kuris kabo tik ant plauko ir siūbuoja į visas puse.

Visuotinis atšilimas, ledynai tirpsta, planeta teršiama ir naikinama, siaučia katastrofos ir kovido pandemija, o jis tik galvoja, kaip atsiimti gabaliuką, kuris jam net nepriklauso.

Čia yra žiauru. Šito aš nesuprantu. Apie ką tokiam žmogui reikia galvoti ir kokios problemos jį turi kamuoti. Jis visiškai nemato ir nesupranta realios situacijos.

Ar pavyks išvengti Ukrainos užpuolimo ir karo, apie kurį dabar visi tik ir kalba?

Kad ir kaip būtų baisu, manau, kad taikos neišsaugosime. Aš pasakyčiau net taip - kuo greičiau įvyks netaikus šios problemos sprendimas, tuo greičiau pasibaigs šitos carinės dinastijos egzistavimas. Ji pati nusižudys.

Kremlius gali žengti šitą žingsnį. Apie 60 procentų Rusijos yra užnuodyta televizijų skelbiamos propagandos ir gali palaikyti jo idėjas.

Bet aš niekaip negaliu suprasti, kaip jie šaudys į ukrainiečius. Juk pusė pastarųjų yra rusų giminės, broliai ir seserys. Nejaugi tai jiems neturi jokios įtakos?

Tai totalus pasaulinis banditizmas. Man toks įspūdis, kad kol agresorius negaus į dantis ir jam gerai neužtvos, viso to nesupras.

Aukų neišvengsime. Aišku, man lengva kalbėti, nes turėčiau imti šautuvą į rankas, stoti ukrainiečių pusėn ir tik tada kalbėti. Bet aš savo dainomis kariauju, tokia mano duoklė.

Manau, kad taikiai eskaluojami įvykiai nesibaigs. Koks nors, kad ir mikrokonfliktas, bus, nes jie eis ir bandys gauti tai, ko nori. Bet tas nerealus norėjimas prie gero neprives.

Svarbiausia, kad beveik visas pasaulis tai jaučia. Net ir per ką tik pasibaigusią žiemos olimpiadą buvo graudu žiūrėti į Rusijos sportininkus. Visi juos vos ne banditais laikė.