Kuršių kario kapas: rekonstrukcija (3)
Tęsinys. Pradžia VE.lt
Teisingas, archeologine ir istorine medžiaga paremtas mūsų protėvių vaizdinys kuria naują, didžiuotis savo šaknimis įkvepiančią istoriją. Puikiausia edukacija, reprezentacija ir tyrimų laukas.
Gintaro muziejuje
Taip jau atsitiko, kad 1972 m. per patį kuršių kapinyną barbariškai, be muziejininkų žinios kasant tranšėją dujotiekiui ekskavatoriumi buvo užgautas aprašomas kuršio kapas.
„Mirusiojo kairioji pusė nukasta“, - rašė I. Jablonskis. Vadinasi, dalis ir taip itin turtingo įkapių palaidojimo pėdsakų - dingę.
Retas kuršių karys laidotas be iečių, kovos kirvio. I. Jablonskio ataskaitoje šių ginklų nebuvo, todėl nedrąsiai ruseno viltis, jog dalis įkapių galėjo būti išsklaidyta palaidojimo aplinkoje. Teko perskaityti ir išanalizuoti visą tyrimų ataskaitą, ir šį darbą vainikavo didžiulis atradimas, vėliau pasitarnavęs visos šalies mastu.
„Iš dujų tranšėjos išmestame grunte rastų įkapių aprašymas“ - taip vadinosi nedidelis ataskaitos skyrelis. O jame - rastos geležinio kirvio penties aprašas. „Mano kuršio kirvis!“ - tąkart net sušukau.
Pasitelkta elementari logika: nedeginto griautinio kapo Nr. 1 aplinkoje buvo rasta 17 kremuotų jo gentainių kapų. I. Jablonskio aptiktoji kirvio pentis - ypatinga, nes stebuklingu būdu išliko medinio koto fragmentai. Pastarieji būtų sudegę.
Taigi, į pagalbą buvo pasitelktas vienas garsiausių Lietuvoje kalvių, rekonstruojančių kuršių kirvius, viekšniškis Martynas Stankus. Teko spręsti rebusą: Andulių kuršio atveju išlikusi tik kirvio pentis, tad norint atkurti visą ginklą reikėjo surasti to paties laikotarpio, tipo, dydžio kovos kirvio analogą.
Padėjo asmeninė patirtis lankant Vakarų Lietuvos muziejus: lygiai toks pat, tik sveikas, kirvis eksponuojamas Gintaro muziejuje.
Abiejų ginklų pentys buvo identiškos, tad rekonstrukcijai panaudotas X-XI a. tai pačiai archajiškai kuršių Mėguvos žemei priklausiusios Palangos pilies apylinkėse palaidoto kuršio ginklo pavyzdys. Jis eksponuojamas už stiklo vienoje iš muziejaus salių.
Nuotraukų nepakako. Reikėjo gyvai apžiūrėti, detaliai išmatuoti, nubraižyti artefaktą. Tačiau tai - ne taip paprasta, kadangi visose vitrinose įjungtos signalizacijos.
Jas išjungti ir atidaryti vitriną buvo galima tik tuomet, kai muziejus nepriima lankytojų ir iš anksto susitarus su vadovybe.
Kadangi Gintaro muziejus - Lietuvos nacionalinio dailės muziejus padalinys, teko rašyti raštus į Vilnių. Visi leidimai buvo gauti su viena sąlyga: artefaktą bus leista gyvai apžiūrėti neturistinio sezono metu ir ne eksponatų lankymo dieną.
Tokiu būdu jau šeštos generacijos kalvis M. Stankus turėjo labai detalius ir Andulių kirvio penties, ir Palangos apylinkių sveiko kirvio duomenis. Prieš 1000 metų gudriai sugalvotas ir maksimaliai pritaikytas suduoti mirtinus smūgius ginklas buvo atkurtas.
Ypatinga struktūra
Mūsų akiratyje - plačiaašmenis kovos kirvis su „sparnuotąja“ pentimi. Tokio tipo kirviai pasižymi išskirtine struktūra.
Pirmiausia, kam reikalingi išsikišimai penties šonuose, kuriuos rekonstruktoriai vadina „sparnais“? Versijos - kelios: jie dar labiau pasunkina pačią pentį ir ją pailgina taip apsaugodami kirvio kotą nuo lūžimo kovojant. Fizika.
Geležis kuršių laikais dėl jos išgavimo proceso sudėtingumo buvo labai brangi ir taupoma. Tačiau iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoje kovos kirvio pentyje - didžiulė geležies koncentracija, o štai ašmenys elegantiškai plonėja.
Kodėl būtent taip kuršiai kaldino kirvius, supranti tik ginklą paėmęs į rankas ir užsimojęs. Jis tampa nesustabdomu, skriejančiu ir mirtiną smūgį suduodančiu monstru.
Mat sunki pentis atlieka buožės vaidmenį ir smūgį sustiprina, ašmenys kerta priešą su didžiule inercija. Keli smūgiai gali suskaldyti skydą. Įvaldyti tokį ginklą reikia įgūdžių, praktikos ir... jėgos.
Kirvio kotas. Dabar mes įpratę, jog darbinių kirvių kotai įtveriami juos įmaunant per penties apačią bei sutvirtinant mediniu pleištu.
Vikingų laikų kovos kirviai buvo įtveriami kitaip: per penties viršų. Tai įrodo daugybė radinių ten, kur jie rasti labai gerai užsikonservavę.
Pavyzdžiui, Lenkijoje, Lednicos ežero dugne, ties buvusiu tiltu į salą (joje stovėjo pilis), aptikta per 150 IX-XI a. kovos kirvių su sveikais kotais, ir visi jie turėjo išsikišimus penčių viršūnėse, t. y. buvo įmauti įleidžiant labai nežymiai į apačią plonėjančius kotus iš viršaus.
Kuo stipriau smūgiuoji, kuo ilgiau naudoji tokį kirvį, tuo pentis savaime geriau įsitvirtina, nes inercijos jėga stumia ją į storąją koto pusę. Lygiai tokiu pačiu principu buvo įtvertas ir Kretingos kuršio kirvis.
Kovos kirvio kote rasti trys išlikę įpjauti grioveliai, kurių reikšmė audrina vaizduotę.
Beje, dar kartą pasitvirtino taisyklė nepasikliauti vien archeologine ataskaita ir artefaktą analizuoti gyvai.
Paaiškėjo, kad išlikusioje pentyje, jos kaklelyje būta dekoro: iš abiejų pusių įkalta po tris horizontalius griovelius.
Šią detalę apžiūrėjęs juvelyras iškėlė versiją, jog įkartų vidus galėjęs būti pasidabruotas, kadangi tokių pavyzdžių esama ne vienas. Tačiau tam reikia laboratorinių tyrimų, nes vizualiai plono sidabro sluoksnio likučių nesimatė.
Po mikroskopu
Laboratoriniai tyrimai buvo atlikti, tik dėl kito elemento. Užklausus muziejus, archeologus, rekonstruktorius, paaiškėjo netikėtas faktas: Lietuvoje iki tol nebuvo atliktas nė vieno vikingų laikų (VIII-XI a.) kovos kirvio koto medienos tyrimas. Kitaip tariant, mes nežinojome, iš kokios medienos kuršiai gamino kirviams kotus.
O variantų galėjo būti pačių įvairiausių: šių eilučių autoriui išanalizavus jau minėtus Lednicos ežero radinius (aptikta apie 250 kirvių ir iečių) išsiskleidė visa medžių rūšių paletė: kotams gaminti naudota buko, klevo, uosio, skroblo, tuopos, rečiau - ąžuolo, pušies mediena.
Bendradarbiauti maloniai sutiko savo srities profesionalė - aukščiausios kategorijos restauratorė technologė dr. Rutilė Pukienė iš Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų.
Dendrochronologė atvyko į Kretingos muziejaus fondus ir paėmė aprašomojo Kretingos kuršio kirvakočio medienos pavyzdį.
Buvo atlikta histologinė audinių mikrostruktūros analizė, identifikuojant diagnostinius požymius trijose medienos kryptyse (pagal Panshin A.J., De Zeeum C. (1980), Schweingruber F.H. (1982) metodiką).
Mokslininkę intrigavo viena aplinkybė: išlikusi vikingų laikų kirvakočio mediena - itin retas atvejis Lietuvoje. Mat vakarinėje jos dalyje, kurioje gyveno kuršiai, žemė yra tokia rūgšti, jog per šimtmečius sunyksta net palaidotų žmonių skeletai.
Mūsų atveju meškos paslaugą padarė sovietinių laikų konservavimo specialistai: artefaktą jie padengė amorfine polimerine konservavimo medžiaga.
Ji išsaugo, bet kartu ir užmaskuoja medienos sluoksnį, tad teko gerokai pavargti, norint iškrapšyti prieš 1000 metų įtverto koto medienos pavyzdžius.
Geležis koroduoja, korozija persisunkia ir į medieną, o tai irgi apsunkino specialisto darbą. Bet dr. R. Pukienei pavyko.
Pasitelkus galingą mikroskopą buvo nustatyta, kad X-XI a. gyvenęs kuršis savo kirviui panaudojo paprastojo uosio (Fraxinus excelsior L.) medieną. Vieną iš kietmedžių (tokie yra ir skroblas, guoba, vinkšna, bukas bei kt.). Be kita ko, ąžuolo mediena dėl savo skalumo ir kitų savybių kirviams netiko.
Makštys
Kirvių atvirais, aštriais ašmenimis ir dar pavojingesnėmis jų briaunomis niekas nesinešiojo. Tam buvo naudojamos medinės makštys. Lietuvoje tokių radinių nėra, tad teko analizuoti įvairius kirvių makštų radinius (23 pavyzdžius), aptiktus vikingų laikais ir priklausiusius skandinavų vikingams (kuršiams artimiausia kultūrinė erdvė).
Paminėtini radiniai iš dabar Vokietijai priklausančios buvusios danų vikingų gyvenvietės-prekybos centro Haithabu (Hedeby), Schleswigo (Vokietija), Dublino (Airija), Norvegijos (Voll ir Horstad kapinynai), Sigtunos (Švedija) ir kt.
Sudėtingas ir reikalaujantis maksimalios precizikos, kantrybės darbas. Jo teko imtis pačiam. Makštų gamybai naudota apie 1 cm storio eglės medienos (nes labai pleišėja) lentutė, turėjusi horizontalias rieves (būtina sąlyga).
Tuomet iš pradžių lenkta, kaip nagas, vėliau - tiesia ir storabriaune geležte, peiliuku lentutės viduje padaroma ertmė kirvio ašmenims. Ji turi idealiai atitikti ginklo formą.
Trys raveliai
Kretingos pilies kuršio kovos kirvio analizė turėjo ir patį paslaptingiausią etapą. „Viename penties stiebelio (koto - aut. past.) šone buvo padaryti 3 skersiniai raveliai (grioveliai - aut. past.). Jų plotis apie 2,3 mm, gilumas - 1 mm, atstumas tarp ravelių 2 ir 3 mm“, - rašė I. Jablonskis.
Pirmą kartą istorijoje buvo atlikta vikingų laikų, kuršiško kirvio medienos rūšies analizė.
Kiek iš viso įstrižų, kirvio koto šone įpjautų griovelių būta - nebesužinosime, tačiau didesnė intriga yra jų paskirtis. Nieko panašaus nėra tekę matyti.
Versijos gali būti kelios: nuo asmenženklio pasižymint nuosavybę, kažkokių su tam tikra skaičių kombinacija susijusių prietarų (juos kuršiai itin mėgo) iki... nukautų priešų skaičiaus.
Šia prielaida nereikėtų stebėtis: abiejuose pasauliniuose karuose ant lėktuvų, tankų bortų kariai kryžiukais žymėdavosi savo karo „trofėjų“ skaičių. Tad toks paprotys išlikęs tūkstantmetį.
Paskutinėje dalyje - apie sudėtingą rūbų rekonstrukciją, įstabią indigo dažo išgavimo kuršių laikais alchemiją bei likusias įkapes.
Tęsinys - kitą savaitę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą