Lemtis

Mano siela mirė. Turbūt...

Regis, turėčiau verkti? Liūdėti.

Bet nebegaliu užčiuopti nieko. Ten...

Ten, kur viskas buvo, daugiau nieko nebėra.

Neliko nieko. Tik kiautas. Tuščias. Šaltas ir kiauras kiautas.

Bet juk taip neturėjo nutikti, juk turėjau būti laimingas! Norėjau būti... Turėjau...

O! Dėl visko kalti vaidmenys! Gausybė jų.

Tos primestos kaukės. Nekaltai niekingos, taikiai klastingos.

Iš tikro, jos lyg žemės kirminai, parazitai įsitaisė manyje naikindamos viską.

Aš galvojau... Taip ilgai...  

Aš tikėjau, kad jos yra būtent tai, kas daro mane laimingą.

O dar tie prakeikti režisieriai, nuolatos iš manęs reikalavę tobulumo. Jie kartojo ir kartojo, kad nerodyčiau SAVO emocijų, nerodyčiau SAVĘS, savo KLAIDŲ! Aš taip ir dariau!

Kasryt dėjausi tas nelemtas kaukes, bijodamas būti teisiamas, nuvertintas. Matyt, per ilgai... Taip, tikriausiai.

Per ilgai slėpiausi už kaukės, kaip už skydo. Per ilgai VAIDINAU spektaklyje, kuriame buvau tik banalus personažas. Marionetė.

Koks kvailys... Koks bailys aš buvau! Viskas, ko norėjau, ko troškau...

Ech, jau nebesvarbu.

Mano siela mirė.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder