Loreta Liutkutė: „Tragiški žmonių likimai mane domino visada“

Bibliotekininkė Loreta Liutkutė sako, kad „svarbiausia yra tai, ką tu gali duoti naudingo žmogui, ką tu gali įnešti gero į jo gyvenimą“. Kaip renginių vedėja ir poetė garsėjanti moteris neseniai išleido romaną „Manekenas“, kuriuo siekia parodyti tikrą gyvenimą, „su visu jo purvu, žmogaus silpnybėmis. Kad net toks gyvenimas yra savaip gražus, o purviname dugne besikapanojantis žmogus gali iš jo pakilti, surasti išeitį“.

Esate Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja, vedate renginius. Kokių dar talentų turite?

Organizuoju ir vedu kūrybiškumo ugdymo ir kūrybinio rašymo dirbtuves, padedu žmonėms ugdyti ir atskleisti kūrybiškumą, nesvarbu, kiek jiems būtų metų - aštuoneri ar aštuoniasdešimt. Nesvetimas man ir dailės pasaulis, ypač skaitmeninė grafika. Tačiau šio talento ypač nepuoselėju, daugiau dėmesio skiriu rašymui ir skaičiams, dar tarp ankstyvųjų matematikų paplitusiai numerologijai.

Esate parašiusi eilėraščių knygą „Mėlyna būties upe“ (Klaipėda, 2019). Kaip gimė mintis parašyti romaną „Manekenas“?

Tokia idėja gimė gal prieš 20 metų - tuomet dar buvau studente. Susidėliojau romano pamatus, pasirinkau kai kuriuos personažų prototipus. Norėjosi pavaizduoti tikrą gyvenimą, su visu jo purvu, žmogaus silpnybėmis. Parodyti, kad net toks gyvenimas yra savaip gražus, o purviname dugne besikapanojantis žmogus gali iš jo pakilti, surasti išeitį. Ir kad visi mes turime teisę gyventi, nepaisant to, kiek klaidų būtume padarę. Svarbu suprasti, kad būtent mes patys esame atsakingi už savo pasirinkimus, o kiekvienas veiksmas kuria pasekmes. Kartais tos pasekmės būna skaudžios, bet nebūtinai turime dėl to verkti ir kankintis - galima truputį pasišaipyti iš tos padėties, kurioje atsidūrėme, į viską pasižiūrėti su humoru ir eiti toliau.

Prie šios idėjos grįžau 2015 m. Keletą mėnesių dirbau tam skirdama visą savo laiką. Vis dėlto knygos išleisti neskubėjau. Galiausiai šiais metais buvo sudėlioti paskutiniai akcentai ir knyga jau pakeliui pas skaitytoją.

Apie ką pasakoja romanas „Manekenas“?

Tai jaunos merginos istorija, kuri tėvų namuose kenčia nuolatinį smurtą, patyčias, asocialų gyvenimą. Išvykusi studijuoti išitrūksta iš despotiškų tėvų kontrolės, tačiau savarankiškai gyventi nesugeba - daro daugybę klaidų, patenka į kuriozines situacijas, užmezga netikusias pažintis ir yra priversta dar kartą bėgti. Tik šįkart - nuo savo pačios susikurto pragaro. „Pasimatavusi“ klaidas, mergina pradeda suvokti, kas tai yra gyvenimas ir kaip save apsaugoti. Romane paliečiamos tokios temos kaip meilė už pinigus, priklausomybės, skurdas.

Knygos pristatyme tarp kitų profesionalų dalyvavo ir psichologė Emilija Kazancevė. Gal knyga atskleidžia gilius psichologinius veikėjų portretus?

Romane yra du ryškūs personažai - Ugnė ir Marius (Manekenas). Manekenas susitikinėja su moterimis už pinigus, yra agresyvus, impulsyvus, narciziškas, turi priklausomybių. Ugnė yra iš asocialios aplinkos, ji nepasitiki žmonėmis, meluoja, neatsakingai elgiasi. Abu turi sociopatams būdingų bruožų. Psichologė apžvelgia, kokią įtaką mums daro šeima, ir ar galima tapti „normaliu“ žmogumi, jei į gyvenimą ateini iš aplinkos, kuri tave stipriai sužeidė.

Loreta Liutkutė
Asmeninio albumo nuotr.

Dirbate bibliotekoje, tad greičiausiai knygas ne tik mylite, bet ir pati daug skaitote. Kas yra gera knyga?

Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų man daug skaitė tėvai, mama nuolat pirko knygas. Dar nemokėdama skaityti įsiminiau ir galėdavau padeklamuoti keletą eiliuotų pasakų, eilėraščių. Baigdama ketvirtą klasę iš mokytojos gavau dovanų - Algirdo Pociaus knygą „Sūpuoklėse“. Tuos apsakymus ir apysaką skaičiau labai susikaupusi, nors ne viską supratau, bet mane labai sudomino pokario Lietuvos istorija, tragiški žmonių likimai, tuos vaizdinius atmintyje tebesaugau iki šiol. Paauglystėje ypač pamėgau skaityti. Į biblioteką eidavau lyg į šventovę. Tai buvo ypač geras jausmas. Perskaičiau viską apie piratus, paskui - apie indėnus, dar vėliau ypač susidomėjau saviugdos literatūra. Man kėlė nuostabą ten dirbusi bibliotekininkė - tokia maloni, besišypsanti. Pakalbindavo, pasidomėdavo kaip sekasi. Niekur kitur nuėjus nebuvo to jausmo, kad kažkam rūpėtum. Svetimi žmonės tiesiog ir elgėsi kaip svetimi.

Gal dėl to gerumo susidomėjote ir pati pasirinkote bibliotekininkės profesiją?

Nemanau. Nei tuomet, nei gerokai vėliau apie darbą bibliotekoje nebuvau net pagalvojusi. Bet tas pamatas, kurį sudarė pagarba tiek pačiai bibliotekai, tiek ten dirbantiems žmonėms, visada buvo.

Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavau lietuvių filologiją, Klaipėdos universitete - profesinę etiką. Tiesą sakant, savo gabumus galima pritaikyti įvairiuose darbuose, ir tie darbai gali keistis. Man patinka vienu metu plėtoti keletą veiklų, kiek tai įmanoma. Nuolat mokytis, tobulėti. Vis dėlto darbas bibliotekoje buvo teisingas pasirinkimas, kuris man davė labai daug - čia dirbdama aš pamilau žmones. Supratau, kokie nuostabūs, kaip labai artimi ir kiek dvasiškai turtingi jie gali būti.

Kaip parašyti gerą knygą?

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl mes ją norime rašyti. Ar ji turėtų būti gera komercine prasme, ar yra ir kitas tikslas? Man gera knyga yra ta, kuri gali paskatinti teigiamus pokyčius žmogaus gyvenime - padėti suprasti, pasikeisti, teisingai pasirinkti, atnešti gerų emocijų. Ir visai nesvarbu, ką sako kritikai (jų įžvalgos taip pat skiriasi) ar kiti skaitytojai, tas „geras“ knygas mes turime atrasti patys.

Kas jums yra rašymas?

Yra sukurta daugybė filmų, nutapyta paveikslų ir parašyta knygų, bet žmonės vis tiek kuria. Todėl, kad pats gyvenimas tam tikra prasme yra kūrybos procesas. Keičiasi kartos, į tuos pačius dalykus mes žvelgiame truputį kitaip, ieškome naujų būdų, kaip išreikšti savo suvokimą, emocijas. Kiekvienas kūrėjas stengiasi būti originalus, įnešti kažką naujo. Vieniems tai pavyksta geriau, kitiems - blogiau, ir tai yra natūralu.

Gyvenime reikia vengti tik vieno - tuštybės ir madų vaikymosi. Geriau nerašyti tik dėl to, kad kažkas jau parašė, o aš sugalvojau, kad ir man to reikia. Bet jei turi idėją, jei žinai, kad turi ką pasakyti ir to nori - abejoti neverta.

Man rašymas yra gyvenimo dalis. Tai ir veikla, kuri visiškai įtraukia, ir darbas, kuriam reikalinga disciplina, kantrybė ir nemažai laiko.

Ko reikia, kad žmonės daugiau skaitytų, ir kodėl tai svarbu?

Skaitymo skatinimui ypač svarbus šeimos ir mokyklos vaidmuo. Tai kultūra, kurią reikia ugdyti. Labai svarbu mokytojo, bibliotekininko, knygų pardavėjo ar knygų leidėjo asmenybė. Būtina, kad pats žmogus vertintų tai, ką daro.

Aš pati atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus radau būtent knygose arba įgijau per skaudžias gyvenimo patirtis. Sunkiausiais momentais man padėjo ne konkretus žmogus, bet tikėjimas ir knyga. Kai kurios knygos man padarė ypač didelę įtaką - padėjo pasikeisti, atkurti save, išgyventi juodžiausias valandas. Galiu pasakyti, kad knygos buvo mano didieji mokytojai ir gydytojai.

Papasakokite apie save, šeimą, laisvalaikį.

Mano šeima gana didelė, nes ją sudaro ne tik žmonės, bet ir gyvūnėliai. Visi buvę benamiai. Dalį laisvalaikio skiriu nuskriaustiems gyvūnams, slaugau juos, kartu su bendraminčiais ieškau namų. Svarbu nelikti abejingiems ir atidžiau apsidairyti tose vietose, kur gyvename. Kartais gyvūnai yra tiesiog išmetami į gatvę lyg nereikalingas daiktas - jie badauja, kenčia troškulį, šąla, būna sužeisti. Būtina pamaitinti, jei yra galimybė, priglausti, ieškoti namų. Viską darau savo lėšomis, o jei atvejis sunkesnis ir negaliu pasirūpinti, kreipiuosi į prieglaudas, skiriu lėšų ir prašau, kad priimtų. Taip pat esu labai dėkinga dviem nuostabioms gyvūnų gydytojoms - Daliai Kujalienei ir Agnei Bagdonaitei.

Niekas negali pakeisti begalinės gyvūnų meilės, ištikimybės, prieraišumo. Jie niekada nenuvilia, visada palaiko ir priima tokį, koks esi - nusiminusį, sergantį, pavargusį. Pagalba tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami ir negali patys apsiginti, yra svarbiausias mano gyvenimo variklis.

Sunku žmogumi vadinti tą, kuris skriaudžia silpnesnį žmogų ar gyvūną. Vis dėlto stengiuosi nė vieno nesmerkti. Kiekvienas turėsime sumokėti už savo poelgius.

Dar labai mėgstu paklajoti po Lietuvos miškus, pasiklausyti paukščių. Domiuosi kultūros paveldu, man patinka piliakalniai, senosios kapinės, kitos praeities istoriją menančios vietos.

Artimiausi planai. Gal knygų bus ir daugiau?

Visada turiu idėjų, man patinka kelti naujus tikslus. Taip pat parašytai knygai yra numatytas tęsinys. Tik istorija pasisuks visai kitu kampu - visai taip, kaip kartais būna gyvenime.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder