Ką reiškia jausti dvasinį vedimą ir pasitelkiant kūrybą išrišti „blogos karmos“ mazgus? Kokia yra mūsų dėmesio galia, kaip sustiprinti ryšį su gamtos stichijomis, kokie bus nauji Vandenio eros simboliai ir panašiomis temomis kalbamės su L. Stonkute.
Jūsų veikla labai įvairiapusė: astrologija, rašymas, labdara. Kas sujungia visas šias sritis į vieną visumą?
Iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad tai atskiros veiklos, bet man tai yra tokia gyvenimo forma: astrologija mane maitina, rašymas džiugina kaip hobis, labdara - duoklė pasauliui.
Kas jums yra rašymo procesas?
Rašau dviejų tipų knygas: vadovėlius ir romanus. Abiejų rašymo procesai totaliai skirtingi. Vadovėliai - tai loginis darbas, romanai - dvasios skrydis.
Šiuo metu rašau vadovėlį apie aurasomą, labai noriu, kad lietuviai išbandytų šią magišką spalvų terapiją.
Mane ji sužavėjo prieš kokius 15 metų, nuolat ją naudoju ir negaliu atsistebėti...
Noras, kad ir kiti patirtų stebuklą, palaiko rašant, nes reikia kantrybės perskaityti daug knygų šia tema svetimomis kalbomis. Reikia rasti tinkamų žodžių atskleisti tai, kas patiriama ne protu...
Labai laukiu, kada baigsiu šį vadovėlį, tikiuosi spėti iki Naujųjų metų (jei Dievas neprieštaraus)...
Laukiu, nes jau sapnuoju naujo romano siužetus, kuriuos ryte užsirašinėju, kad nepamirščiau.
Turiu taisyklę nepradėti romano, kol nepabaigsiu vadovėlio.
Todėl romanų ir vadovėlių skaičius visada vienodas: šiuo metu 8/8, kitąmet gal bus 9/9.
Neseniai pasirodė jūsų ir šviesaus atminimo mokytojos Aletos Chomičenkienės bendras romanas „Panelė Charizma“. Kuo jis išsiskiria iš kitų jūsų kūrinių?
Pirmą kartą teko kūryboje taikytis prie kito žmogaus kūrybos.
Buvo labai sudėtinga, nes mano ir Aletos stilius labai skirtingas.
Ir gyvenime ji visada buvo lėta, niekur neskubanti, įsijautusi į gilias būsenas. Aš priešingai - be veiksmo tiesiog negaliu...
Kai pirmą kartą skaičiau Aletos pradėto rašyti ir nebaigto romano fragmentus, vis svarsčiau, kiek galima aprašinėti gulėjimą vonioje, įvairias smulkmenas, pavyzdžiui, apatinį trikotažą, maistą...
Pirmoji mintis ir buvo, kad mūsų kūryba nesuderinama ir viename romane tokie du skirtingi stiliai pjausis. Sakiau sau: „Ne, rašau savo, ir viskas.“
Knygos įžangoje paminėjote, kad „sutikote Aletos dvasią“. Ar jautėte jos vedimą ir palaikymą viso rašymo proceso metu?
O taip! Tai buvo labai ypatinga Balio kaukių sesija su aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu.
Toje sesijoje vyko stebuklai.
Leonardas norėjo „išbandyti mano galią“ ir niekam nežinant tarp daugmaž dvidešimties kaukių padėjo dvi egiptietiškas, mat žinojo mano trauką senovės Egiptui.
Ir ką jūs manot? Mes su vyru abu ir ištraukėme tas kaukes: Echnatono ir Nefertitės. Noriu pabrėžti, kad išoriškai jos niekuo nepanašios į egiptietiškas, ir mums net nebūtų šovę į galvą, kad tokių kaukių iš viso esama...
Toje sesijoje man buvo parodyta ir leista patirti vienu laipteliu žemesnį ir vienu laipteliu aukštesnį pasaulius. Apie tai sadhu lūpomis šiek tiek pasakoju romane.
Tad viename iš tų pasaulių sutikau Aletą. Tai padėjo apsispręsti panaudoti jos parašytas romano ištraukas savo kūrinyje. Tam man buvo duota visiška laisvė: naudoti pagal savo pajautimą.
Rašymo metu Aletos vedimo nebuvo, bet po romano pasirodymo netikėtai per kitus žmones iki manęs atėjo dovana iš Indijos - smilkalų dėžutė iš ašramo. Perdavęs man žmogus sakėsi supratęs, kad tai nuo Aletos.
Atskleidžiate neįtikėtiną simbolizmą: Aletos vardas graikiškai (aletheia) reiškia „neužmarštis“. Kokią svarbiausią tiesą, kuri neturi būti pamiršta, skaitytojams neša jūsų kūrybinis tandemas?
Turbūt tai idėja apie blogą karmą. Bloga karma yra nepabaigtas projektas. Kas nepabaigta, mus visada spaudžia, verčia jaustis blogai. Anksčiau ar vėliau prie to teks grįžti.
Kada pabaigiame kažką iki galo, tai atneša pasitenkinimą ir ramybę. Prie to nebereikia grįžti.
Nebaigti darbai neduoda ramybės. Gali būti, kad Aleta savo nebaigtą romaną pabaigė kartu su „Panele Charizma“ ir jai viena „bloga karma“ buvo išspręsta.
Ši tema yra viena iš esminių romano idėjų.
Knygos iliustracijas kūrė Mokytojos sūnus Rimas Chomičenkas. Koks jausmas buvo kartu uždaryti šį simbolinį ratą, bendromis jėgomis tęsiant jo mamos darbą?
Pirmiausia, pasiūlymas pabaigti Aletos romaną ir buvo Rimo mintis. Įtariu, kad tam jį pakurstė Vytautas Gruzdys, su kuriuo Aleta turėjo bendrą Holistinės mokyklos projektą.
Rimas nuostabiai gražiai piešia, tad būtų keista ieškoti kito menininko. Jis su džiaugsmu įgyvendino mano prašymus, tad jo pavardė taip pat pakliuvo į knygą.
Svarbi romano idėja, kurią jūsų romane transliuoja panelė Charizma yra ta, kad „mūsų dėmesys augina viską, į ką mes nukreipiame savo žvilgsnį“. Ką reiškia išmokti „matyti“?
Pirmiausia reiktų pasimokyti atsirinkti, ką matyti. Į ką žiūrėti, o į ką ne.
Žiūrėdami į blogį mes jo nemažinam. Atvirkščiai, tik didinam.
Įsivaizduokite žmogų, kuris niekada nepraleidžia reportažų apie nelaimes ir nusikaltimus. Kuo toks žiūrėjimas padeda nukentėjusiems? Niekuo. O pats žmogus suteršia savo jausmus, nuotaikas, mintis. Pradeda piktintis. Papasakoja kaimynui. Tada jau abu piktinasi...
Jei žmogus rinktųsi žiūrėti į gražius ir harmoningus dalykus, jo vidus pamažu skaidrėtų, šviesėtų, lengvėtų. Nuotaika darytųsi pakilesnė, pozityvesnė.
Jūs sakysite, kad negalima ignoruoti blogio, nes tada jis ims dar labiau siautėti. Bet prisiminkime bent vieną kartą, kada stebėdami blogį kažką pakeitėme į gera? Turbūt niekada...
Derėtų palikti blogį stebėti atitinkamoms institucijoms ir žmonėms, kurie pasirinko kontroliuoti tamsą (policininkams, gaisrininkams, medikams ir pan.). Tai yra žmonės, kurie realiai blogį verčia gėriu.
Romano struktūra remiasi keturiomis stichijomis: oru, vandeniu, ugnimi, žeme. Kaip šiuolaikinis, nuo gamtos nutolęs žmogus gali vėl atrasti ryšį su šiomis stichijomis savyje ir savo gyvenime?
Keturios stichijos sudaro kūrinijos ir paties žmogaus pagrindą. Apie tai būtų galima skaityti didžiulę paskaitą, bet geriausia stichijas pažinti ne protu, o kūnu, išėjus laukan į gamtą.
Oras perneša informaciją. Tai žinome iš fizikos pamokų: vakuume garsas neegzistuoja, garsą perneša oro banga. Oro stichija lengva ir greita. Joje gimsta visos mūsų idėjos, mintys.
Ugnis transformuoja: ką ji paliečia, tas niekad nebebus toks, koks buvęs (vanduo užvirs ir išgaruos, ledas ištirps, medis sudegs, cukrus išsilydys...). Ugnis valdo emocijas.
Vanduo, drėgmė viską sujungia: miltus tešloje, vyrą ir moterį seksualinėje sueityje, molį dirbinyje... Mūsų santykiai su kitais priklauso nuo vandens stichijos.
Žemė suteikia formą ir tvirtumą. Ilgaamžiškumas priklauso nuo įsižeminimo kokybės. Stebinti gamtą galima susiharmonizuoti iš naujo.
Vienas iš romano iššūkių - jo herojų kelionė į Graikiją „Velnio vartų“ metu, kai fatališkumo ir chaoso fone reikia parvežti „stabilios žemės“. Kur jūs ieškote tvirtybės, kai gyvenimas siūlo nestabilių situacijų sūpynes?
Jei gyvenime remiamės į išorinius ramsčius, tada tikrai galime pasijusti nestabiliai. Man visad gelbėja vidinė savastis.
Turiu tokią mėgstamą meditaciją: klausydamasi delfinų garsų įsivaizduoju, kad guliu negyvenamoje saloje, kurioje nėra absoliučiai nieko, tik geltonas smėlis, geltona saulė žydrame danguje ir skaidrus mėlynas vanduo aplink.
Ten tiesiog guliu ant smėlio ir atsijungiu nuo bet kokių išorinių problemų.
Visą sąmonę pernešu į tą salą. Kad ir kokie neramumai dėtųsi išoriniame pasaulyje, ten manęs niekas negali pasiekti.
Tada išorinė iliuzija, maja pradeda tirpti. Kai žemė po kojomis linguojasi, mano sąmonė esti kažkur kitame krante...
„Panelė Charizma“ yra ne tik romanas, bet ir praktinis vadovas, pristatantis energetinio parko idėją. Iš kur ji kilo ir kodėl, jūsų manymu, žmonėms reikia tokių galios vietų?
Sunku atsakyti į ši klausimą, nes nežinau, kas kužda man tas idėjas.
Bet Šaltinis visada tas pats, jis ateina tiesiai į širdį ir tada jau tiesiog nebegali kitaip.
Tokiu būdu esu sukūrusi asmeninės jantros tapymo sistemą, per kurią žmogus gali giliai pažinti save. Ši sistema pradėjo keliauti po Lietuvą bei kitas šalis per specialiai mano paruoštus žmones.
Žinau, kad ir energinio parko projektas yra toks pat veiksmingas. Klausimas tik tas, kiek žmonės susigundys parkus kurti savo žemės sklypuose.
Kodėl reikalingos galios vietos? Jos visada buvo reikalingos. Niekas nepasikeitė. Tarybiniai metai ištrynė atmintį apie Smetonos Lietuvoje sodybose statytus kryžius ar koplyčias. Ką jau bekalbėti apie dar senesnius pagoniškus laikus.
Nebūtumėte radę sodybos, kurioje šeima neturėtų savo galios vietos.
Laikai keičiasi, bet žmogaus poreikis bendrauti su aukštesne jėga niekur nedingsta. Visgi besikeičianti era turi transformuoti ir galios simbolius.
Kryžius šiuolaikinio žmogaus jau nebeįtikina... Žuvų eroje kryžius kaip Dievo nukryžiavimo simbolis atrodė šventas. Juk Žuvų ženklas ir kalba apie pasiaukojimą, šventą auką per mirtį.
Visgi po 2000 metų kančios pilnas kryžius nebepatenkina Vandenio eros žmogaus, nes jis jau nebetiki, kad Dievą pasiekti galime tik per kančią...
Su laiku išsikristalizuos nauji simboliai.
Energinis parkas atitinka naujovišką Vandenio eros sampratą. Jei žinote, pats Vandenio simbolis vaizduoja žmogų su dviem ąsočiais: vienas pilnas gyvo vandens, kitas negyvo.
Mūsų eroje žmonės mato teigiamą ir neigiamą polių kaip vieną nedalomą visumą. Jei yra šviesa, būtina ir tamsa.
Vandenio eroje individuali sąmonė ras savo vietą tinklinėje sąmonėje. AŠ pavirs į MES.
Vienatinis Dievas atsiskleis tūkstančiais veidų, turinčių skirtingus dažnius.
72 parko medžiai yra skirtingų dažnių, vieni ima, kiti duoda, nes viena be kito yra neįmanoma.
Parke 72 medžiai atspindės 72 Dievo aspektus arba supaprastintoje versijoje 9 medžiai atspindės 9 aukštesnės jėgos kategorijas.
Tokiame parke ar sode žmogus jaus ypatingą ryšį su Dievu per gyvą tarpininką - medį.
Išsami informacija apie energetinį parką pateikiama Loretos Stonkutės knygoje „Panelė Charizma“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą