Nepramintų kelių tyrinėtoja

Galvojant apie Lietuvos lėlių teatro ateitį galima su palengvėjimu atsidusti prisiminus Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinius eksperimentus. Režisierė kurianti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems išradingai ir jautriai scenoje perteikia bet kurią pasirinkta istoriją.

Festivalyje „Materia Magica“ matysime G. Radvilavičiūtės Balstogės lėlių teatre suskurtą spektaklį „Virginia Wolf“, žadantį naujų vizualių eksperimentų. Apie juos, darbą užsienyje, įkvėpimą ir suvaldomą skirtingiausią materiją – pokalbis su Klaipėdos lėlių teatro meno vadove ir režisiere Gintare Radvilavičiūte.

Festivalyje „Materia Magica“ pamatysime Tavo Balstogėje sukurtą spektaklį „Virginia Wolf“. Tai toli gražu ne pirmas Tavo užsienyje kurtas spektaklis. Papasakok, kaip skiriasi kūrybinis darbas savame teatre ir užsienyje?

Kūrybinis darbas tiek savame teatre, tiek užsienyje verčia atsakyti į tuos pačius klausimus, pasinerti į tokį patį kūrybinį procesą... Mano patirtis dirbant užsienyje nėra jau tokia didelė, tačiau teatrinė kalba visur viena.

Balstogės lėlių teatre sužavėjo aktorių lėlininkų pasiruošimas, darbinė atsakomybė, lėlių valdymo profesionalumas, viso teatro pasijungimas statant spektaklį. Lenkijoje lėlių teatro specialybė yra labai populiari.

Daug stojančiųjų, stipri mokykla, visi nori patekti į lėlių teatrą ir jame dirbti. 65 profesionalios lėlių teatro veiklos metai Balstogės teatrui suteikia milžinišką patirtį. Jis tikrai aukštumoje savo profesionalumu.

Apie kultūrinius skirtumus nedrįsiu atsakyti, nes per trumpas laikas... per greitai viskas vyko. Buvom susikoncentravę į spektaklio kūrybinį procesą. Laiko turėjome labai nedaug. Nedrįsčiau apibendrinti. Tik smagu, kad man atsinešus mintį, teatras tiesiog pasijungė. Balstogės teatras atviras tarptautiniams projektams, tai pasimatė darbo procese.

Esu be galo dėkinga direktoriui Jacek Malinowski, kad patikėjo šia idėja ir suteikė galimybę pasidarbuoti jų teatre. Taip pat Giedrei Brazytei, Antanui Jasenkai, Sigitai Mikalauskaitei, Virginijai Rimkaitei, Magdalena Dąbrowska, Agata Soboczyńska, Izabela Maria Wilczewska, Piotr Wiktorko, Kamila Wrobel – Malec už kūrybingą laiką.

Ar kyla kokių nors specifinių iššūkių dirbant su kitų šalių ir kitų kultūrų kūrėjais?

Man gal sunkiausia kalbos barjeras, kuomet ne viską galėjau paaiškinti. Tačiau kartu tai iššūkis mokytis... Taip pat dar kartą pasitvirtino, kad lėlių teatro darbo specifika – tai ėjimas bandant, darant, tačiau nekalbant, nes lėlių teatre viską reikia patikrinti, nėra laiko diskusijoms, gali išbandyti visus sugalvotus variantus ir rinktis...

Eini ir ieškai, o ieškodamas atrandi ir supranti, koks variantas geriausias. Dar kartą įsitikinau, kad ieškant gimsta patys netikėčiausi dalykai...

Stebint Tavo darbus akivaizdi temų ir formų gausa. Iš kur semiesi įkvėpimo savo spektaklių turiniui? Ir iš kur – formai, lėlių medžiagoms?

Svarbiausia kūrinys, kuris įkvepia... O tuomet pati įdomiausia proceso dalis – atrakinti kūrinį, suprasti, kaip jį perteikti, kokiomis priemonėmis kalbėti, koks medžiagiškumas. Man visada įdomu ieškoti skirtingų medžiagų, materijos, aktoriaus santykio su ta materija...

Spektaklyje „Virginia Wolf“ labai aiškiai pamačiau vilką, tik nežinojau, kokia materija tai perteikti... Tuomet ir kilo mintis, kad tai gali būti plaušo gniutuliukas, kuris auga ir išauga iki milžiniško vilko, kuomet nebegali jo kontroliuoti.

Plaušas stoja į vieną gretą su Tavo jau išbandyta viela, žaislais, popieriumi ir dar daugybe medžiagų bei objektų, kurių medžiagiškumo ne tik neslepi, bet dažnai ir pabrėži. Kaip pasirenki medžiagas su kuriomis nori dirbti?

Tai diktuoja pasirinktas kūrinys... Net nežinau, nuo ko viskas prasideda, tiesiog po truputį narpliojasi, bandaisi, ieškai, kol išsivysto, užauga spektaklis. Labai svarbu kūrybingi aktoriai, kurie pasijungia prie tavo ieškojimų. Be jų spektaklio nebūtų. Jie atrakina materiją, suteikia jai gyvybę.

Ar dar yra medžiaga, su kuria nedirbai, bet svajoji įkvėpti gyvybės lėlių teatro priemonėmis?

Kuo toliau tuo labiau supranti, kad gal nesvarbu su kokia materija dirbi, svarbu, apie ką kalbi, ką nori pasakyti. Forma be turinio nesukuria tankio... Norisi turinio.

Kartais kyla mintys, kad dažnai lėlininkai pasirenka vieną techniką ir ją gilina, specializuojasi toje srityje, man kol kas norisi neužsidaryti, ieškoti ir bandyti skirtingas lėlių teatro formas. Gal tai ir yra mano kelias.

Kalbėdama apie kūrybinį procesą ne kartą paminėjai aktorius. Lėlių teatre vienas gražiausių momentų man pačiai yra, kai aktorius suteikia lėlei ar objektui tokius judesius, kad publika nebegali suabejoti negyvo atgijimu. Kaip manai, ar kiekvienas aktorius gali pasiekti tokios meistrystės? Ir ar pakanka tokių lėlių teatro aktorių Lietuvoje?

To gali pasiekti talentingas aktorius, kuris myli lėlių teatrą ir gali atsisakyti savęs... Visą savo energiją, gyvybę, gyvastį perduoti kitam, šalia esančiam: lėlei, objektui, materijai.

Nebegalvoti apie save. Manau, kad lėlininkas tai – duotybė... To galima išmokti, jei turi pašaukimą. Lėlininko darbas tikslus kaip šokėjo: tikslus judesys sukuria atgijimo stebuklą.

Lietuva nėra didelė, tačiau tokių aktorių yra. Ar pakanka? Aišku, kad ne, tam reikalinga lėlininkų mokykla, kuri nuolat ruoštų norinčius dirbti šioje rafinuotoje meno šakoje...

O kalbant apie lėlių teatro aktorius apskritai, ar keičiasi jų vaidmuo šiuolaikiniame lėlių teatre įvairėjant išraiškos priemonėms?

Manau, kad aktoriaus vaidybos principai lieka tie patys – pagarba lėlei, tikslumas dirbant su ja, meilė jai, atsidavimas, meistrystė per darbą...

Dėkoju už pokalbį!

Balstogės lėlių teatro spektaklį „Virginija Wolf“ galima pamatyti festivalio „Materia Magica“ programoje rugpjūčio  6 d. 17.00 val., Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje. Bilietus platina www.tiketa.lt ir www.teatrai.lt.

 

Sidebar placeholder