Neringos pikantika: Meilės slėnis

Apie Meilės slėnį. Jį pravažiuoja absoliučiai visi, riedantys plentu į ar iš Juodkrantės. Ir neatkreipia dėmesio. Pro akis tiesiog praslysta iš pirmo žvilgsnio eilinė pamiškės laukymė.

Bet ji – ypatinga: žolės slepia realiai egzistavusius kopų apželdintojų barakų pamatus, o vietiniame folklore užgimė pikantiškiausias motyvas apie nuodėmingą meilę, prancūzų karo belaisvius ir samdytas darbininkes. Net laisvo elgesio mergužėles vienoje iš versijų...

Leido mylėtis

Meilės slėnį, arba klonį rasti labai paprasta: tai – prie plento Smiltynė-Nida, dešinėje kelio pusėje, ties 12-uoju kilometru esanti nedidelė pamiškės laukymė. Ji aiškiai išsiskiria bendrame miškingo kelio fone.

Pamiškės laukymė, kurioje buvo pastatyti moterims - kopų apželdintojoms skirti barakai, gavo Meilės slėnio vardą.

Pavadinimas – ne tautosaka ar vietinių išgalvotas: jis (vok. Liebestal) yra žymimas skirtingų laikotarpių (nuo XX a. pr. iki XX a. vid.) vokiškuose žemėlapiuose ir ženklino kopų apželdintojų barakus. Regis, nieko romantiško. Tačiau pavadinimai šiaip sau neatsiranda...

Spaudos darbuotojas, Lietuvos šaulių sąjungos narys ir šios organizacijos Juodkrantėje „Budrio“ būrio 1937 m. steigėjas Alfonsas Neverdauskas (1902-1970) yra parašęs įdomią, savitą prisiminimų knygą „Pajūriais, pamariais“ (1963 m.). Ją išleido emigracijoje JAV, Čikagoje.

Vedamas nostalgijos Klaipėdos kraštui, Kuršių nerijai (joje iki 1940 m. dirbo pasienio policijoje), mūsų uostamiestyje mokyklą baigęs vyras ant popieriaus išguldė prisiminimus. Meilės slėniui skirtas atskiras skyrius.

„Tarp Alksnyno (Alksnynės viensėdžio – aut. past.) ir Lybikio (Lybio – aut. past.) rago, maždaug 3,5 klm. nuotolyje nuo Alksnyno, vedantį pietų krytimi vieškelį iš visų pusių supo dailiomis pušelėmis apaugęs slėnis, Meilės slėniu vadinamas. Pagal vietos žvejų pasakojimus senais laikais šioje vietoje buvo Kuršių marių įlanka.

Vėliau ji buvo užpilta iškastomis iš gilinamos Kuršių marių vagos žemėmis. <...> Pasakojama, kad šiame slėnyje prie pravesto kelio, tuolaikinė kopų apželdinimo administracija pastatydino keletą medinių barakų, kuriuose apgyvendino apželdinimo darbų darbininkus. Barakų akmeniniai pamatai, kaip gyvieji liudytojai, reikia tikėti, ir dabar tebestovi“, - rašė jis.

Knygos autorius pažymėjo, esą darbams minėtoje vietoje buvo priimamas „tik kaimo jaunimas“, kurį čia viliojo geras atlyginimas. Toliau autorius leidžia sau pasireikšti politinėje plotmėje aiškindamas, jog „pasipinigavimas“ esą turėjo neigiamos įtakos lietuvaičiams.

„Šiuos darbus vykdant, vokiečiai sugebėjo ne tik jaunimą pramokyti vokiškai kalbėti, bet net ir dainuoti. Vokiškai pramokusiesiems davė ne tik lengvesnį darbą, bet ir geriau atlygino. 

Jaunimas su vokiška daina rikiuotėje buvo vedamas darbams, su ja ir grąžindavo į pastatytus barakus poilsiui. Iš laiku nespėjusių vokiškai pramokti juokėsi ir įvairiomis progomis žemindavo“, - savo istorijos versiją dėstė A. Neverdauskas.

Regis, Meilės slėnio vardas ir antivokiška retorika neturi nieko bendro, tačiau kūrybingasis rašytojas rado sąsają.

„Nuolatinis pažeminimas savųjų draugų ir draugių tarpe ne vieną jaunuolį ir jaunuolę pastūmėjo savo subrendimą įrodyti lytiniame pranašume. 

Vokiškieji satrapai (prižiūrėtojai – aut. past.) šitai pastebėję, ne tik kad nedraudė tokiais keliais jaunimui eiti, o dargi sudarė sąlygas klestėti jaunyste žydinčiai „meilei“, tuo pastumdami jį moralinio žlugimo keliais“, - štai, kaip vietovės pavadinimo kilmę išaiškino akivaizdžiai dėl 1939-1945 m. hitlerinės Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos širdęs lietuvis.

Nuolatinis pažeminimas savųjų draugų ir draugių tarpe ne vieną jaunuolį ir jaunuolę pastūmėjo savo subrendimą įrodyti lytiniame pranašume.

Prancūzai, prostitutės

Pažvelkime, ką apie Meilės slėnį rašė mokslininkas.

„Dvyliktame kilometre nuo Smiltynės, vakarinėje kelio pusėje, nedidelėje miško proskynoje iki šiol pastebimi žole apaugę statinių pamatai. XIX a. pabaigoje čia buvo pastatyti barakai. 

Ši vieta 1918-1922 metų Kuršių nerijos plane įvardyta „Liebestal“ (Meilės slėnis). Po prūsų-prancūzų karo (1870-1872 metais) čia buvo apgyvendinti prancūzų belaisviai Alksnynės apylinkių kopų tvirtinimo ir želdinimo darbams.

Vėliau barakuose gyveno samdomieji želdinimo darbininkai – daugiausia iš kitur atvykusios moterys. Gal todėl ir šis pamario palvės klonis pavadintas „Meilės slėniu“. 

Ties barakais mariose įrengta nedidelė prieplauka“, - knygoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ (2001 m.) rašė jos autorius architektas hab. dr. Jurgis Bučas.

Šių eilučių autoriui yra tekę girdėti versiją, esą prancūzų belaisvių - kopų apželdintojų motyvas ir paskatino sukurti savotišką legendą apie Meilės klonį: tariamai vietinės kuršininkės noriai kultūringiems, tvarkingiems, galantiškų manierų prancūzams į kopas nešdavo vandens, maisto, ir taip gimė ne viena meilės istorija. 

Šalia slėnio net kopa yra pavadinta Meilės slėnio kopa: esą ant jos vakarais vykdavę slapti pasimatymai.

Kitas scenarijus nukelia į vėlesnius, XX a. pirmosios pusės laikus, kai Meilės klonio barakuose gyveno samdomieji želdinimo darbininkai: daugiausiai – iš kitur atvykusios moterys. Istorijos ratas apsisuko ir dabar jau vietiniai vyrai tarsi katinai trindavosi aplink Meilės slėnį.

Laisvo elgesio merginos pardavinėjusios savo kūną už pinigus. Mažiau žinoma, bet sklando ir tokia Meilės slėnio pavadinimo kilmės teorija.

Esą 1939 m. Mėmelį užėmus Vokietijai buvo įvesta griežta tvarka, o su nakties plaštakėmis kovojama išradingai. Jų neuždarydavo į areštinę, bet nusiųsdavo į Kuršių neriją taip savotiškai izoliuodami. 

Pusiasalyje neva tekdavo dirbti visuomenei naudingą darbą prižiūrint miškus, o gyvendavo moterys barakuose tame pačiame Meilės slėnyje. Ši vieta pasirinkta dėl minėtos prieplaukos, į kurią iš Mėmelio atplukdydavo darbininkus.

Propagandos auka

Nepraslydo pro akis Meilės slėnis su buvusiais kopų apželdintojų barakais ir sovietmečiu: vieta tapo propagandos taikiniu.

1957 m. išleistoje knygoje „Kuršių Neringa“ Judas Mešys rašė, jog Meilės slėnis – viso labo gražus pavadinimas, ir ši vieta nieko bendro su tikrąja meile neturinti.

„Jos vardas – klaikios buržuazinės praeities liekana. Dar ir dabar pamiškėje išliko pamatai. Čia stovėjo barakai, kuriuose gyveno buvusios kopų valdybos samdinės – darbininkų ir vargingųjų valstiečių žmonos ir dukterys. 

Nedarbo, bado ir skurdo vejamos jos suvažiuodavo čionai uždirbti kelis skatikus kopų tvirtinimo darbuose.

Karčiu, kruvinu prakaitu tekdavo laistyti tuos skatikus. Vargstančias moteris kaip Amaras apnikdavo lengvų pramogų veikėjai – čia vasarojantys turčiai, fašistiniai valdininkai. 

Jie ir davė šiam liūnui tokį vardą, skambantį kaip pasityčiojimas iš tauriausių žmogaus jausmų”, - rašė autorius.

Istorinė vieta

Bene arčiausiai realybės būtų versija, jog Meilės slėniui vardą davė jau minėta aplinkybė, jog ten buvo pastatyti išimtinai moterims skirti barakai. Niekas nepaneigs, kad jie kaip medus bites traukė darbus baigusius vyrus...

2005 m. išleistame „Acta Historica Universitatis Klaipedensis (XI)“ žurnale istorikė Daiva Filipavičiūtė rašė, jog XIX a. pabaigoje daugumą kopų apželdinimo darbininkų Kopaglio-Juodkrantės apylinkėse sudarydavo atvykėliai iš kitų vietų, tad jų apgyvendinimui ir būdavo statomi barakai (Smiltynėje, Meškadaubėje, Lybio rage, ties Juodkrante).

„Darbininkai vyrai ir moterys būdavo apgyvendinami atskirai. Kiekviename barake būdavo virtuvė su visa įranga dideliam žmonių skaičiui ir kambariai su 4-8 lovom. 

Net pažymima, kad tai būdavo geros miegamosios vietos (vok. Die guten Schlafstellen). Barakuose paprastai apsigyvendavo jaunų darbininkų šeimos ir grupės. 

Maistą gamindavo po darbo dienos, nes pietauti niekas į barakus negrįždavo. <...> Barakuose tvarką prižiūrėdavo iš darbininkų išrinkta vyresnė moteris“, - rašė Klaipėdos universiteto alumnė.

Pažymima, jog apie 90 proc. kopų apželdinimo darbus dirbusių darbininkų buvo moterys ir tik 10 proc. – vyrai.

„Tačiau vyrams tekdavo sunkiausi darbai. Jie turėdavo paruošti sodinimo plotus, tiesti kelius ir pan., o moterys dirbdavo lengvesnius darbus – sodindavo augalus, klodavo žabus ir kt.“, - pastebėjo straipsnio autorė.

Taigi, Meilės slėnio pavadinimo kilmė ir toliau išlieka paslaptinga, apipinta širdučių formos gandų ir interpretacijų girlianda, tačiau ši vieta su gerai matomais išlikusiais barakų pamatais labiau vertinga yra kaip Kuršių nerijos apželdinimo istorijos reliktas.