„Romeo ir Džuljeta“: išvysti tokio šokio spektaklio Lietuvoje nesitikėta

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatyta Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera sužavėjo meno gerbėjus iš įvairiausių šalies miestų. 

Amžinos meilės istoriją Klaipėdos Žvejų rūmuose šokio kalba pasakojo tarptautinė kūrėjų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis. 

„Romeo ir Džuljetos“ premjeroje kaip žinomiausia pasaulio įsimylėjėlių pora debiutavo ir visas tris premjeras šoko Oleksandra Borodina (Džuljeta) ir Roman Semenenko (Romeo).

Mylinčiais Džuljetos tėvais tapo – Olga Konošenko (sinjora Kapuleti) ir Mantas Černeckas (Kapuletis). Džuljetą nuo negandų saugojo jaunatviška Auklė - Daria Verovka ir pusbrolis Tebaldas - Arshak Gyozalyan.

Džuljetą guodė Padre Lorenco - Taurūnas Baužas. Pario šokio partijas paruošė Roman Budko  (rugsėjo 17 ir 18d. ) ir Danylo Butenko (rugsėjo 19 d.). Ypatingai ryškų Merkucijaus vaidmenį sukūrė Mykhailo Mordasov.

Miestiečiais spektaklyje tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistai. Grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyriausias dirigentas Tomas Ambrozaitis). 

Įtaigieji Kapulečiai 

Violeta Milvydienė, LMTA Klaipėdos fakulteto Šokio katedros docentė, sako, kad baleto spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ pagal Williamo Shakespeare'o  to paties pavadinimo tragediją ir Sergejaus Prokofjevo muziką, yra kūrę bent keliasdešimt garsių pasaulio choreografų (deja, tikslus skaičius neaiškus - tokia statistika nevedama).

Vieni pastatymai pasižymi unikaliai atnaujintomis tradicinio baleto repertuaro interpretacijomis, kiti – moderniomis, šiuolaikinėmis traktuotėmis. 

„Šis, tarptautinės komandos pastatymas mūsų KVMT - toks pat siužetinis, dramatizmu persunktas spektaklis, kurio forma – struktūra, choreografinė leksika, muzikos partitūra etc. - artimesnė klasikinio baleto restauracijai nei išties naujoviškai versijai.

Modernaus ir šiuolaikinio baleto derinys, papildytas mimanso elementais su vaizduojamojo meno integracij, rodos, suteikia reginiui tam tikrą teatrališkumą. Neatsisakoma ir tradicinių baleto formų, pavyzdžiui, neoklasikinio šokio stilistikos, dar 30-aisiais XX a. metais JAV sukurtos ir propaguotos išeivio iš tuometinės TSRS žinomo baletmeisterio George Balanchine.

Būtent ji čia atrodė labiausiai jauki, išgryninta, estetiška, asmeniškai priimtina, dermėje, techniškai ir emocionaliai atliekama baleto trupės artistų. Išskirčiau įtaigiai perteiktą Kapulečių duetą – žavėjo Olgos Konošenko plastika bei ryškus, solidus jai asistuojančio Manto Černecko įvaizdis“,- akcentavo V. Milvydienė. 

Jautru ir nepakartojama 

Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė sako, kad baleto „Romeo ir Džuljeta“ choreografija (choreografas K. Simonovas)  – išskirtinai ypatinga, taikli, tiksli, jautri, nepakartojama. Nuostabu, kad nenueita pastaruoju metu neretai pasitaikančiu abstraktaus, eksperimento keliu.

Talentingas choreografas K. Simonovas atrado subtilią santarvę tarp klasikinio baleto „intonacijų“ bei įvairių šiuolaikinio išraiškos šokio elementų. „Diktuojant“ S. Prokofjevo muzikai, choreografas ir kiti statytojai atrado kiekvienam personažui individualizuotą išraišką, pasitelkdami įvairiapusiškiausias choreografines galimybes – judesio prasmes, gestus, eisenos savitumus, manieras, galvos kryptelėjimus, žvilgsnius...  

„Nei vieno žiūrovo abejingu nepaliko baleto-tragedijos ašis – jaunuolių pora, mylinti „nepaisant lemties, priešinantis net žvaigždėms“, o ypač – trapioji-stiprioji Džuljeta. Balerina O. Borodina įstabiai perteikė muzikoje glūdintį savo herojės švelnumą, pirminį išdykėliškumą, koketiškumą, o vėliau – meilę, dvasios stiprybę, ryžtą bei tragizmą.

Ir Džuljeta, ir Romeo (R. Semenenko iškalbinga šokio išraiška įkūnijo S. Prokofjevo lyrikoje slypintį jautriausią virpesį, begalinį švelnumą, peraugantį į aistrą, viltį ir... nusivylimą. Talkinant scenografijai ir vaizdo projekcijai (L. Urniežis, A. Stasiulis) nuostabiai išspręsta Džuljetos lemtingojo gėrimo ir mirties scena.

O juk S. Prokofjevas, kurdamas šį baletą, vienu metu net svarstė – gal baletą užbaigti laimingai: Romeo ateina minute anksčiau ir randa Džuljetą gyvą. Pats kompozitorius rašė: Priežastys, pastūmėjusios mane į šitą barbariškumą, buvo grynai choreografinės: gyvi žmonės gali šokti, mirę gulėdami nepašoks“.

S. Prokofjevas, sukritikuotas, net užpultas amžininkų už Williamo Shakespeare'o profanaciją, šio sumanymo atsisakė ir sukūrė puikią, sukrečiančią kūrinio pabaigą – meilės mirties finalą. Kompozitorius paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti šiuolaikinio meno galimybių“,- akcentavo profesorė. 

Iššūkis orkestrui 

Pasak D.Kšanienės, imdamasis statyti vieną sudėtingiausių pasaulinės sceninės muzikos veikalų – S. Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“, Klaipėdos muzikinis teatras, aukštai iškėlęs meniškumo kartelę, labai sėkmingai ją įveikė. Pirmiausia, be galo atsakinga ir sunki užduotis teko teatro simfoniniam orkestrui.

Juk šis novatoriškas S. Prokofjevo kūrinys – tai simfonija - baletas, kurio didžiulės sudėties orkestro partitūra (dvigubi, sustiprinti mediniai, padidinta varinių grupė, gausi perkusija, papildomi instrumentai bei juos garso jėga atsveriantys styginiai) persunkta simfoniniu alsavimu, perteikiančiu ištisinės dramaturginės idėjos vystymą, pagrįstą leitmotyvų epizodais.

„Dirigentui R. Šervenikui ir jo vedamam Teatro orkestrui, nepaisant vieno kito nesklandumo, manau, pavyko pasiekti gerą rezultatą: gan darniai skambėjo atskiros grupės bei instrumentiniai solo, sklandžiai, logiškai pereinant iš vieno į kitą, visiškai kontrastingą epizodą; pasiekta skambesio lygsvara tutti momentuose.

Jaudino įtikinamai perteiktas kontrastas tarp dominuojančios lyrinės meilės linijos ir priešiškos sferos – neapykantos stichijos. Svarbiausia, kad girdėjome ir scenoje matėme tikrą, nesumeluotą šekspyrišką gyvenimo aistrą, konfliktą, gyvas žmogiškas emocijas, kontrastingiausius individualizuotus herojų charakterius, sukrečiančią tragediją. 

Būtina pamatyti kiekvienam 

Vargonininkė bei LRT RADIJO laidų vedėja Gabija Narušytė norėdama pamatyti šią premjerą specialiai atvyko iš Vilniaus į Klaipėdą. „Vienareikšmiškai tai dar viena KVMT premjera, kurią pamatyti būtina kiekvienam. Dar kartą pasitvirtino tai, kad baleto trupė - nuostabi, tikra profesionalų komanda, tad reginys, žvelgiant į šokėjų judesio darną, itin kokybišką choreografo užmačių išpildymą - maloniai stebina, o ir jau žinai - ko galima tikėtis iš trupės ir kitą kartą.

Sveikinimai didžiausi - tiek solistams, tiek visiems kitiems. Olga Konošenko - ta balerina, nuo kurios negali atitraukti akių. Linkėjimai orkestrui, tobulėjimo link. Juk jiems ir nepritaikytą tam salės akustiką dar reikia įveikti. Tai spektaklis apie Džuljetą - mergaitę su savo bėdomis ir jausmais. Ne apie porą - tai įdomu ir net įtikina.

Vizualiniam sprendimui matyt trūko tikro teatro, ko neįmanoma padaryti laikinuose namuose, bet Romeo vienas kostiumų - kažkas tai tokio, ko niekad negali tikėtis išvysti Lietuvos scenoje. Koks jis? Ne man spręsti, bet - reikia pamatyti, kaip ir patį spektaklį. Sveikinimai visam kolektyvui už drąsą, energiją ir profesionalumo siekiamybę“. 

Į premjerą atvyko iš Raseinių 

Publikos nuomonė – irgi labai svarbi. „Kai pamačiau, kad Klaipėdoje mano mylimam, studentiškam mieste bus rodoma baleto premjera, nedvejodamas skubėjau įsigyti bilietą.

Prisipažinsiu, kad iki šiol niekada nebuvau matęs baleto. Trukdė  stereotipas, kad tai ne man, nesuprasiu, nepatiks, neįdomu. Džiaugiuosi, kad pasiryžau ateiti išvysti tokio aukšto lygio spektaklį. Mane nustebino ir sužavėjo visos detalės. Gailiuosi, kad ankščiau nepasiryžau susipažinti su šio teatro pastatymais.

Nors „Romeo ir Džuljetos“ istorija ir jos baigtis gerai žinoma kiekvienam, scenografijos detalės, dekoracijos kaustė dėmesį ir stebino. Gyva orkestro muzika neleido abejoti, kad tragišką meilės istorija vyksta čia ir dabar. Ačiū Klaipėdos muzikiniam teatrui už inspiraciją baletuose lankytis dažniau“,- dėkojo Airinas Jermolajevas iš Raseinių. 

Šokiu mėgavosi kretingiškė 

Danguolė Vaitkuvienė iš Kretingos: „šokio spektakliai yra mano mylimiausias žanras, todėl esu laiminga, jog po ilgesnės pertraukos turėjau galimybę pamatyti baleto premjerą.

Žiūrėdama šokio spektaklius patiriu ir išgyvenu daug įvairių jausmų. Šį kartą jaučiau daug meilės. Natūralu, juk „Romeo ir Džuljeta“ - istorija apie meilę. Įdomu tai, kad Džuljeta čia pavaizduota kaip autistė.

Tai žinodama labiau kreipiau dėmesį į jos judesius, elgseną scenoje. Labai patiko scenografija ir kostiumai, o iš pilkos ir baltos spalvos išsiskiriantys ryškūs spalvingi pagrindinių veikėjų Romeo ir Džuljetos rūbai sukūrė patrauklų kontrastą.

Tarp man jau pažįstamų KVMT baleto artistų buvo smagu išvysti daug jaunų, nuostabiai šokančių naujokų. Noriu visiems padėkoti už gražų spektaklį, už suteiktą tikėjimą - kad ir kas benutiktų, kokie būtų priešiškumai ar nesutarimai - meilė visuomet liks aukščiau visko.“ 

Sužavėti Skuodo pedagogai 

Pedagogų nuomonė - ypatingai svarbi, nes jų rankose jaunoji karta, tad pažintis su pastatymu ir jų įvertinimas gali tapti posūkiu, raktu besimokančiam muzikos ar literatūros jaunimui. Premjera grožėjęsi Skuodo meno mokyklos pedagogai sakė, kad juos sužavėjo KVMT kolektyvo ir kviestinių kūrėjų komandinis darbas bei iš to gimęs „stebuklas“.

„Nuostabi šiuolaikinė „Romeo ir Džuljeta“ istorijos interpretacija: įdomios dekoracijos, nepriekaištingi šokiai, amžina muzika. Orkestro skambesys – puikus. Pagarba spektaklio organizatoriams ir atlikėjams“,- sakė meno paslaptis jaunąjai atskleidžiantys pedagogai.  Vyr. mokytoja Vilija Jakutienė: „Sužavėjo baleto artistų plastika, orkestro virtuoziškumas.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad KVMT orkestre groja mano buvusi mokinė Monika Longo“. Anot vyr.mokytojos Nijolės Dapšauskienės, „Romeo ir Džuljetos“ premjera – „kažkas naujo, kažkas kitaip, nes nesuvaidinta emocija graudinančiai svaigino, o širdies stygos virpėjo nuo muzikos ir protas sakė - taip!“. 

Nustebinti dar kartą?  

Irena Petrulionienė, Klaipėdos tradicinės ukrainiečių kultūros klubo „Prosvit“ vadovė sakė, kad mes, klaipėdiečiai, galime didžiuotis mūsų muzikiniu teatru. Teatro vadovė L. Vilimienė drauge su ištikima komanda atkakliai veda mūsų teatrą į žvaigždes.

Kelia ambicingus tikslus, užsimodama į pasaulinio lygio teatrinio meno kūrinius, ieško ir atranda galimybes pakviesti pasaulinio lygio menininkus- choreografus, scenografus, atlikėjus, kostiumų ir šviesų meistrus.

Akivaizdu, jog žinia apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą pasklido plačiai po pasaulį nes į teatrą veržiasi jauni atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų šalių. Teatro vadovybė atkakliai „stumia“ aukštyn ne tik baleto artistus ir muzikantus. Visas teatro kolektyvas kartu pritraukia vis daugiau publikos, kelia klaipėdiečių kultūrinį lygį bei ugdo meninį skonį.  

„Po „Eglės Žalčių karalienės“, „Fausto“, „Stabat Mater“ ir ‚„Šventojo pavasario“ eidama į spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ nežinojau kokios dar staigmenos tikėtis. Tai, ką pamačiau, pribloškė. Tai grandiozinis viso kolektyvo darbas. Muzikos didybė, daugybė bažnytinių simbolių, netikėta sceninių kostiumų stilių, klasikinio ir šiuolaikinio šokio judesių įvairovė.

Be to choreografas Kirilas Simonovas įnešė daug humoristinių šiuolaikiškų niuansų, kas priartino prie dabartinės mūsų tikrovės bei paryškina siužeto tragediją. Muzika, šokėjų kūnų plastika, begalinis jų švelnumas palietė sielą, sukėlė gilų gailestį ir užuojautą vargšei mergaitei Džuljetai, tokiai jaunai, trapiai ir vienišai savo pasaulyje, bet tokiai drąsiai ir stipriai savo dvasia, gebančiai taip stipriai mylėti“,- sakė ji. 

Anot I. Petrulionienės, scenoje iškilę kryžiai bei Madona skatina ne tik patogiai sėdėti žiūrovų kėdėje ir grožėtis visu reginiu, bet ir mąstyti, spėlioti. Tai lavina žiūrovų intelektą. Tą vakarą susiliejo XV a. istorija,  XX a. pradžios muzika ir XXI a. pradžios choreografija,  papildyta šiuolaikinėmis scenos galimybėmis.

„Didžiulė meno lavina ritosi iš scenos į žiūrovų salę užliedama akis ir ausis, sukeldama emocijų sąmyšį...  Įspaudė į kėdes ir nepaleido nei akimirkai. Šis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas turėtų būti aukštai įvertintas Lietuvoje. Norėčiau palinkėti visai teatro bendruomenei įkvėpimo naujiems sumanymams“,- linkėjo I.Petrulionienė. 

Mažiau vertinti kitus 

„Ąžuolyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Dumčiuvienė baletą „Romeo ir Džuljeta“ vadina - puota sielai. „Įstabioji Prokofjevo muzika, baleto artistų meistriškumas, scenografija, vaizdo projekcijos – visa susipynė į emocijų kamuolį, kuriame baltos švelnios pirmosios meilės gijos disonavo su tamsiomis neapykantos ir puikybės sruogomis.

Su gniužulu gerklėje stebėjome scenoje užgimstančią meilės istoriją, kuriai nelemtas laimingas finalas. Gėrintis jaunučių Romeo ir Džiuljetos šokių partijomis, kartu su skaidria Prokofjevo muzika ateina ir liūdesys, lydimas suvokimo, kad tokia meilė pasaulyje tarsi neįmanoma, ją nužudo... gyvenimas.

Gyvenimas, kurio prieštaringumą įkūnija Kapulečių ir Montekių klanų kova, kur kiti geriau žino, kas kam tinka, o kas - ne. Stebėdami spektaklį suprantame, kad ne apie viduramžiškas šeimų kovas į mus prabyla spektaklis. Aprengtas baltų nėrinių suknia Merkucijus, Romeo draugas, iš pradžių atrodo keistai, bet vėliau, atrodo, imi suprasti spektaklio kūrėjų sumanymą: neapykanta yra nepakantumas kitokiam, kitaip atrodančiam, kitaip besielgiančiam, ne tokiam, kaip tu pats – ji gimdo smurtą ir žudo meilę.

Žvelgi į sceną ir akyse kaupiasi ašaros suvokiant, kad spektaklis  ne tik apie nelaimingai pasibaigusią paauglių meilę, o apie tai, kaip mes, kasdien kažką dėl ko nors pasmerkdami (mūsų dabartis tam priežasčių pateikia sočiai), paniekindami, savo širdyje vis pakerpame meilės angelams sparnus...

Puikybė ir išdidumas, savo teisumo ir galios pojūtis gali būti tokie pat gražūs kaip spektaklyje matyti Džuljetos motina ir Tebaldas (nuostabūs baleto šokėjai!) – bet tai mirties triumfo šokis, gražus, bet ... alsuojantis šalčiu ir tamsa“,- tikina V.Dumčiuvienė. 

„Nuostabi muzika, šokėjai, įdomi scenografija. Ypač patiko Džuljetos vaidmens atlikėja Oleksandra Borodina, kuri šokiu taip įtaigiai perteikė jausmus, kad net sugraudino... Manau, kad Klaipėdos žiūrovai sulaukė tikrai puikaus reginio!“,- sakė „Ąžuolyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Babraitienė.

Sidebar placeholder