Sunykusio delmono istorija (5)

Pokario metai Pleškučiuose

Kai Pleškučių kaimo ūkininką Vilhelmą Vytę (vok. Wilhelm Wiethe) 1944 m. paėmė į Vokietijos kariuomenę, žmona Anna liko ūkininkauti viena.

Baigiantis karui, ji kartu su dviem vaikais, anyta Ilze Vyte (vok. Ilse Wiethe), kuri gimusi 1876 m. balandžio 4 d. Ažpurviuose (vok. Aszpurven), ir samdine Marusia privalėjo evakuotis.

Kai traukėsi, vyresnėlei Irmgard tebuvo ketveri, o jos broliukui Gintarui - vieneri metukai.

Kelyje juos lydėjo nesėkmės.

Pasiekus Jokšus, vežimą įstūmė į griovį, tiltas buvo susprogdintas ir ėjo kalbos, kad rusai jau pasiekė Priekulę.

Jauna moteris su dviem mažais vaikais, o trečiuoju po širdimi liko didelėje neviltyje.

Netoli buvo Lankupių kanalas, kur ji norėjo skandintis ir mesti vaikus... Sulaikė tik pokalbis su anyta.

Moterys kalbėjusios vokiškai. Anyta sakė: "Anna, tu turi pagalvoti apie vaikus!

Tu negali taip elgtis!„ (“Anna, das kannst du nicht machen! Du musst an die Kinder denken!")

Kartu važiavusi samdinė Marusia į Klaipėdos kraštą buvo atvykusi uždarbiauti iš Baltarusijos.

Mergina mokėjo rusiškai. Jos paprašyti rusų kareiviai sutaisė į griovį spūstyje įvirtusį vežimą.

Kai visi sugrįžo į Pleškučius, dalį namo jau buvo užėmę rusų karininkai, kurie ten gyveno su savo žmonomis.

Anna su vaikais, anyta ir samdine džiaugėsi, kad sugrįžus buvo leista apsigyventi antrame namo gale.

Karininkų žmonos puošėsi konfiskuotais apatiniais, galvodamos, kad tai vakarinės suknios.

Jos nebuvo mačiusios tokių gražių apatinių.

Vytėms priklausęs ūkis po karo buvo nusavintas.

Užėjus rusams, į šeimai priklausiusias pievas buvo suvaromi gyventojų, kuriuos trėmė į Sibirą, gyvuliai.

Anna dirbo kolūkio melžėja.

Kai ji veždavo priduoti primelžtą pieną, sustodavo miške ir slapta jo įpildavo draugei Lenai Šudnagys.

Anna bijojo, kad jų kas nors nepamatytų, neįskųstų, bet padėti bičiulei gintis nuo bado buvo svarbiau.

Vėliau, kai Lena išvyko gyventi į Vokietiją, ji siuntė Annai siuntinius kaip padėką už išgelbėtą gyvybę.

Kolūkio pirmininkas rusas Gubinas buvo geras žmogus. Jis užjautė jauną moterį,sakė: „Anna, suprantu, kad tau labai sunku.“

Kai gimė trečias vaikas - jauniausia dukra Lena, jis leido vienišai motinai laikyti karvę.

Tada namuose atsirado ką valgyt. Vaikai turėjo ne tik pieno, bet ir sviesto, grietinės.

Irenos vaikystė Pleškučiuose

„Kol buvau mažytė, močiutę vadindavau ne omama, o umama“, - prisimena Irena.

Mama su močiute tarpusavyje dažnai kalbėjosi vokiškai.

Mergaitė tų pokalbių nesuprasdavo.

Sekmadieniais abi moterys mėgusios pasipuošti, susifrizuoti plaukus - susisukti juos su popieriniais suktukais bangomis.

Tą dieną jos niekada nedirbdavo.

Abi stebėjosi, kodėl kaimynės šventą dieną skalbiasi, džiausto skalbinius: „Juk negalima. Ir mane bardavo, kai norėdavau ką nors veikti. Sekmadienis mamai ir močiutei buvo labai svarbus“, - teigia Irena.

Tą dieną jos vilkėjo gražiausius drabužius, su kuriais eidavo į bažnyčią.