"Šiandieną, vasario 10 dieną, pas Vytautą Mačernį iškeliavo jo sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė. Ji šios žemės keliais jau keliavo 102-uosius metus. Apgailestaudavo, jog pakluso savo motinai ir netapo Vytauto žmona... Tesusitinka JIE Danguje", - rašė A. Ruseckaitė.
Praėjusiais metais, minint poeto gimimo 100-ąsias metines "Vakarų ekspresas" Vytautui Mačerniui skirtoje rubrikoje apžvelgė svarbiausius jo gyvenimo įvykius ir kūrinius.
Poetą sužavėjo Kaune teisę studijavusi B. Vildžiūnaitė , su kuria poetas tikėjosi sukurti šeimą. Iš arčiau į šią meilės istoriją pažvelgė rašyta, Maironio muziejaus vadovė A. Ruseckaitė – pernai buvo pakartotinai išleista jos knyga „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“.
Knygoje remiamasi poeto Bronei parašytais laiškais, liudijančiais jo dvasinius išgyvenimus, pakilimus ir krizes, kūrybos psichologiją. Būtent šį poeto ryšį su B. Vildžiūnaite liudijantis palikimas rašytojai A. Ruseckaitei padėjo jautriai atkurti ir iš naujo pažinti V. Mačernį. Be minėtų V. Mačernio laiškų mylimajai, A. Ruseckaitė rėmėsi ir jo sužadėtinės atsiminimais.
Maironio muziejus 2016 m. B. Vildžiūnaitei sulaukus 96 metų, gavo ypatingą dovaną – poeto mylimajai nuo 1941 m. gruodžio iki 1944 m. birželio rašytus laiškus.
„Savo bičiulei Irenai Raugalaitei, pavedusi brangią dovaną atvežti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, įteikė tokį laiškelį: „Aš, Bronė Vildžiūnaitė, perduodu Maironio lietuvių literatūros muziejui išlikusius Vytauto Mačernio man rašytus laiškus (32 vnt.)“, - skelbė muziejus.
Laiškai nėra paslaptis, nes buvo išspausdinti knygoje, kurią parengė Vytautas Kubilius dar 1990 metais, bet iki tol Bronė buvo leidusi paskelbti tik laiškų fragmentų, kuriuose V. Mačernis rašė apie kūrybą ar gyvenimo prasmę. B. Vildžiūnaitė visada teigė, kad jų meilės istorija – tik jų dviejų paslaptis, bet galiausiai leido publikuoti ir šiuos laiškus.
„Ilgai prisiminiau tą akimirką, kai pirmąkart pamačiau Vytauto akis. Banalu – akys buvo lemtis.
Nežinau, ar tuo metu tikėjau likimu – buvau maištautoja, priešgyna, o štai Vytauto akys buvo lemtis. Ar jis Dievo skirtas? Galbūt…
O gal ne, gal pati nusipelniau ir gavau kaip bausmę? Juk buvau gavusi didžiulę dovaną – Vytauto akis, bet vėliau, po jo mirties, supratau, kad pati šią dovaną tolinau nuo savęs, nes atrodė, kad gyvenimas bus ilgas, nepertraukiamas kelias, ir viską suspėsime…“ - A. Ruseckaitės knygoje cituojama B. Vildžiūnaitė.
„Kartais guosdavosi, kad tik apie mane galvoja, nieko negali dirbti, susikaupti, nors mintis turėtų skirti poezijai. Aiškindavo: kai mes vienas kitą mylime, esame ramūs, nėra kančios, nėra ir įkvėpimo rašyti. Sykiais suprasdavau, kad lyg tyčiomis kursto barnį, žiebia konfliktą, tada užsidaro, kankinasi…
Vytautas buvo prieštarų žmogus – jam ir taip, ir kitaip negerai – čia jis norėdavo manęs kaip nuosavybės, čia jau man suteikdavo laisvę. Jis daug prisikentėjo ir vienatvėje, ir tarp žmonių, nors prisipažino, kad jam užtenka savęs ir savų minčių, tačiau šie žodžiai nebuvo gryna tiesa.
Kai mudu Vilniuje laiką leisdavome kartu, kai gyvenome savo meile, net nutolome nuo draugų, bendramokslių, mums užteko vienam kito ir viskas buvo gerai. Tačiau kai atsiskirdavome, prasidėdavo tikra drama. Galbūt dėl to jis visus eilėraščius ir parašė Šarnelėje, toli nuo manęs…“ – pasakojo V. Mačernio mylimoji.
V. Mačernio ir B. Vildžiūnaitės jausmai nelabai patiko abiejų motinoms. Bronė vengė važiuoti į Šarnelę, nes jos nemėgo Vytauto motina ir brolis. O porai susižadėjus priešintis jaunuolių santuokai ėmė ir Bronės mama. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę leidimą tuoktis – leidimas buvo išduotas 1943 metų rugpjūčio 12 dienai, tačiau vestuvės neįvyko.
Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, V. Mačernis, negalėdamas susitaikyti su sovietinės valdžios atėjimu, nusprendė pasitraukti į Vakarus.
1944 m. spalio 7 d., palikęs bendrakeleivį Donatą Banionį, V. Mačernis vežimu važiavo į Žemaičių Kalvariją apsidairyti, ar ten nėra rusų. Tuo metu iš kitos pusės riedėjo rusų tankas, kuris, norėdamas patikrinti, ar miestelyje yra vokiečių, paleido vienintelį kontrolinį šūvį. Viena sviedinio skeveldra buvo lemtinga – pataikė tiesiai į V. Mačernį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą