Teatro festivalį Vroclave pradėjo publiką sukrėtęs Klaipėdos dramos teatro spektaklis

Net keturioms pozicijoms šiemet „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose nominuotas spektaklis nepaliko abejingų ir Lenkijoje.

„Spektaklis praėjo puikiai, bet taip pat buvo labai liūdna, – savo „Facebook“ paskyroje rašė lenkų teatro kritikas Tomasz Domagała, „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ žiūrėjęs jau antrą kartą. – Jaudinantis baroko epochos tamsos atvaizdas, smelkiamas smurto ir žiaurumo, atliepia niūrų mūsų šių dienų kontekstą. „Tiesiog norėjau nutapyti tamsą“, – finaliniai Karavadžo žodžiai tiksliai perteikia mūsų kartėlį ir bejėgiškumą, reaguojant į pasaulį, kuriame dabar gyvename... Akimirkai atokvėpį suteikia grožis ir vėl su viskuo liekame vieni... O gal ne?“ Taip teatro kritikas reagavo į puošnų ir stulbinantį reginį scenoje, mėgindamas rasti jam vietą brutalaus karo permainytoje realybėje.

„Tai teatras, veik gryniausia savo forma – be techninių „fejerverkų“, vaizdo klipų ir kitų dalykų, kurių taip noriai griebiasi daug režisierių šiomis dienomis. Tai teatras, teikiantis pirmenybę aktoriams scenoje išsprogdinti skirtingas emocijas. Ir šis nežemiškas vaizdas toks, lyg būtų paimtas tiesiai iš Karavadžo paveikslų“, – rašė Malgorzata Wieliczko, festivalį atidariusio spektaklio apžvalgoje tinklapyje „Kulturalny Wrocław“. M. Wieliczko savo tekste gyrė puikią dramaturgiją, kostiumus, apšvietimą, muziką ir aktorių meistrystę, anot jos, žingsnis po žingsnio žiūrovai buvo įtraukti į „dvidešimt pirmojo amžiaus misteriją, pilną netikėtumų kaip pasivažinėjimas amerikietiškų kalnelių atrakcione, pasiekiantis dangų ir per daugiau nei dvi valandas nugrimztantis į pragarišką žmogaus sielos bedugnę“.

Tinklaraštyje „Miarakultury“ spektaklį apžvelgusi Małgorzata Matuszewska atkreipė dėmesį ir į publikai nusilenkti išėjusių aktorių rankose laikomą Ukrainos vėliavą, „Plojimai stovint buvo savaime aiškūs. Lygiai kaip ir Ukrainos vėliava, plazdanti aktoriaus rankose, kaip solidarumo simbolis su besiginančia Ukraina. Nuostabus vakaras, pagilinantis mūsų mąstymą. Toks ir turi būti teatras: stiprus, geras, atveriantis mus, žiūrovus“.

Pernai birželį pirmą kartą publikai pristatytas spektaklis – nepaprastai intensyvus savo emocionalumu, vizualumu, muzika ir choreografija. Jį kuriant Klaipėdos dramos teatre kilo ne vienas techninis iššūkis, iki šiol juokaujama apie daug kartų perdažytą scenos grindų dangą, kol pavyko išgauti tobulą juodą foną atgijusiems Karavadžo šedevrams. Pirmoji spektaklio kelionė į užsienį buvo lydima kruopštaus pasiruošimo. O scenos technikai sulaukė atskiro šviesų dailininkės Katarzynos Łuszczyk laiško (ji taip pat nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“). „Rašau tiesiai po Vroclavo. Esu absoliučiai sužavėta Klaipėdos dramos teatro technikų komandos. Kartu dirbome tris dienas ir, pirmiausia, tai buvo malonumas, bet taip pat man įspūdį paliko, kokie jie profesionalūs ir atsidavę darbui. Trys dienos dėl dviejų spektaklio valandų. Visi yra nepaprasti profesionalai. Neturiu žodžių išreikšti savo dėkingumui. Ne vienus metus keliavau su Warlikowskio teatru, tad žinau, kaip viskas vyksta, kokius kompromisus tenka daryti. Čia, Vroclave, viskas buvo tobula“, – iškart po spektaklio „Capitol“ teatre rašė K. Łuszczyk.

Spektaklyje Karavadžo mylimosios Lenos vaidmenį atliekanti Renata Idzelytė, jau grįžusi iš Lenkijos, kalbėjo, kad po didžiulio emocijų ir įtampos antplūdžio, po kelionės sunku persijungti. Aktorė sakė, kad ją sujaudino, kaip šiltai buvo priimti teatralai iš Klaipėdos, „mus priėmė labai šiltai, spektaklio metu žmonės juokėsi, verkė bei reagavo, ir ne visada tose vietose, kur mes pripratę girdėti lietuvišką publiką. Publika buvo atvira mūsų jausmams, mūsų pasauliui ir gyvenimui scenoje. O po spektaklio didžiausios ovacijos ir sveikinimai iš visų pusių – nuo aktorių, žurnalistų, žiūrovų. Visi dėkojo aktoriams už jų emocijas, išgyvenimus, dėkojo technikams už sukurtą vaizdą, garsą, atmosferą ir, žinoma, visai kūrybinei komandai lenkė galvas už galimybę pamatyti Karavadžo minties pasaulį“.

„Przegląd Piosenki Aktorskiej“ festivalis yra dedikuotas muzikinei teksto raiškai scenoje. Festivalio pristatyme skelbiama, kad daina scenoje, ne tik muzikinio, bet net ir labiau dramos teatro scenoje šiandien nebėra tik papildantis elementas, kartais tai net paveikesnis būdas perteikti minčiai, nei sakomas tekstas.

Didelio populiarumo publikos tarpe sulaukusį spektaklį Klaipėdoje sukūrusi Agata Duda-Gracz jau planuoja rudenį grįžti į Lietuvą. Čia ji kurs dar vieną spektaklį, apie jį kol kas sakė, kad tai bus jos didžiausios kūrybinės svajonės įgyvendinimas.