Trumpas, bet ryškus Andrejaus Mironovo gyvenimas (1)

Andrejus Mironovas - vienas genialiausių rusų teatro ir kino aktorių, vienas iš tokių, kokie gimsta kartą per šimtmetį - žmogus reiškinys, žmogus epocha. Jo beprotiško populiarumo buvo galima tik pavydėti, bet būtent jis aktoriui kainavo pernelyg brangiai - gyvybę.

Nuo gimimo Andrejų gaubė mitai. Buvo kalbama, kad jis gimė scenoje, bet tai nėra tiesa, jis, kaip ir dauguma, gimė gimdymo namuose. Tai įvyko vėlų 1941 m. kovo 7-osios vakarą Maskvoje.

Būsimosios žvaigždės mama buvo aktorė Marija Mironova, o tėvas - taip pat aktorius Aleksandras Menakeris, dirbę Maskvos estrados ir miniatiūrų teatre. Tiesa, M.Mironova scenoje vaidino beveik iki paskutinės minutės.

Andrejus gimtadienį visada švęsdavo kovo 8-ąją - tokią datą tėvai įrašė į gimimo liudijimą. Mažasis Andriuša pirmą kartą išėjo į sceną būdamas penkerių. Ne, jis nieko nevaidino, tiesiog nusprendė iš arčiau pasižiūrėti į tėvus scenoje.

1948 m. Andrejus Menakeris pradėjo lankyti 170-ąją Maskvos mokyklą. Netrukus prasidėjo prieš žydus nukreipta „gydytojų byla", ir tėvams buvo patarta pakeisti sūnaus pavardę. Taip Andrejus visam laikui tapo Mironovu.

Šiaip mažasis A.Mironovas buvo berniukas kaip visi - spardė kamuolį, bėgiodavo į kiną, rinko ženkliukus ir dievino ledus. Mokykloje jis buvo lyderis, mokėsi vidutiniškai ir nemėgo tiksliųjų mokslų.

Vienuolikametis galėjo gauti pirmąjį vaidmenį filmo pasakos „Sadko" masuotėje, bet koją pakišo aplinkinius stebindavęs išskirtinis paauglio valyvumas - jis su kitais berniukais turėjo apsirengti skarmalais, bet nepanoro jų rengtis ant nuogo kūno ir užsitempė juos ant savo drabužių. Šie kadre buvo matyti, ir režisierius ilgai nesiaiškinęs pravijo jaunąjį aktorių.

Scenos trauka

Metams bėgant A.Mironovas pradėjo suprasti, kad nori susieti gyvenimą su aktoryste. Jis ėmė aktyviai dalyvauti mokyklos spektakliuose, kaip ir anksčiau lindėdavo teatro užkulisiuose, stebėjo ir dėmėjosi.

Tiesa, jo tėvų nežavėjo Andrejaus noras pratęsti aktorių dinastiją, todėl jis nustojo jiiems pasakoti apie savo planus, bet patyliukais toliau atkakliai siekė svajonės.

Mama troško, kad sūnus taptų diplomatu ir tikėjosi, kad Andrejus po mokyklos stos į Maskvos Tarptautinių santykių institutą, mat buvo neblogai išmokęs anglų kalbą. Bet vaikinas sulaukė, kol tėvai išvyko gastrolių, ir įteikė dokumentus į B.Ščiukino teatro mokyklą. Jaudulys nesutrukdė Andrejui sėkmingai išlaikyti stojamuosius egzaminus.

Greitai Andrejų pamėgo visi: ir bendramoksliai, ir pedagogai. Vaikinas visada būdavo kompanijos siela, o už nepaprastą talentą jam daug kas būdavo atleidžiama. To meto teatro mokyklose studentams būdavo draudžiama filmuotis, bet jie kaip įmanydami stengėsi patekti bent į masines scenas.

A.Mironovas to vengė, bet 4 kurse vis dėlto debiutavo kine - nedideliu vaidmeniu dramoje „O jeigu tai meilė?" Kiti studentai būtų dėl to nukentėję, o Andrejui buvo atleista. Tad jo tikslu tapo kinas.

„Žiūrėti Mironovo"

Bet iš pradžių reikėjo rasti savo sceną. A.Mironovas svajojo apie J.Vachtangovo teatrą, bet buvo pakviestas į Satyros teatrą. Būtent šio teatro scena aktoriui tapo gimtąja, čia jis sulaukė pripažinimo ir įgijo ištikimiausius žiūrovus, čia susiformavo jo - donžuano, vėjavaikiško savimi patenkinto gražuolėlio ir avantiūristo - amplua. Didžiulės sėkmės sulaukė jo pagrindinis vaidmuo spektaklyje „Beprotiška diena arba Figaro vedybos", kuris tapo A.Mironovo vizitine kortele.

Bilietų nebuvo įmanoma gauti, teatras skersai išilgai išvažinėjo visą šalį. Žmonės ėjo „žiūrėti Mironovo".

Kita A.Mironovo populiarumo banga kilo po filmų „Trys plius du", „Saugokis automobilio", „Briliantinė ranka". Pastarajame Andrejus pirmą kartą uždainavo, o daina „Ostrov nevezenija" tapo hitu.

Po to beveik visi jo filmai buvo muzikiniai. 8-ojo deš. pradžioje A.Mironovas buvo neįtikėtinai populiarus. Bet aktoriaus tai kaip nors ypatingai nepaveikė, jis ir toliau liko inteligentiškas ir kuklus. Dėl vaidmens A.Mironovas save tiesiog išsunkdavo, buvo pasirengęs viskam.

Pavyzdžiui, filme „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje" aktorius pats atliko sudėtingiausius triukus ir akis į akį liko vienas su tikru liūtu.

Populiarumo ir dievinimo aktoriui buvo maža, jam atrodė, kad režisieriai išnaudoja ne visą jo potencialą.

Po garsiųjų filmų „Briliantinė ranka", „Saugokis automobilio" ir „12 kėdžių" visi įprato jį matyti pusiau karikatūriško, žavaus avantiūristo vaidmenyse. Rimtų vaidmenų trūkumas A.Mironovą slėgė.

Paskutinis A.Mironovo vaidmuo kine buvo Džonis Festas iš 1987 m. sukurto Alos Surikovos filmo „Žmogus iš Kapucinų bulvaro". Režisierė inteligentiško švietėjo Festo vaidmenyje matė tik A.Mironovą, o kompaniją jam sudarė tokios to meto kino žvaigždės, kaip O.Tabakovas, N.Karačencovas ir M.Bojarskis.

Filmas sulaukė fenomenalios sėkmės - 60 mln. žiūrovų per metus, to nebuvo nuo „Briliantinės rankos" laikų.

Širdies reikalai

A.Mironovas buvo nepaprastai populiarus tarp moterų. Nėra ko stebėtis - žavus, galantiškas, be galo talentingas aktorius mokėjo padaryti įspūdį. Meilės nuotykių garsaus aktoriaus gyvenime netrūko, bet jis jų neafišuodavo.

Kaip apie Andrejų sakė jo kolegė Vera Vasiljeva, „jis nuolatos būdavo ką nors įsimylėjęs".

Bene garsiausias jo romanas - su šalies „pirmąja gražuole" Natalja Fatejeva. Jie susipažino filmuodamiesi kino juostoje „Trys plius du".

Nepaisant stiprių Andrejaus jausmų, audringas romanas nesibaigė vestuvėmis. Labai daug Andrejaus gyvenime lėmė jo valdinga mama, o jai Andrejaus mylimosios dažniausiai nepatikdavo. Ji atmetė ir N.Fatejevos kandidatūrą. Įsitikinęs, kad motina yra nepalenkiama, A.Mironovas ryžtingų veiksmų nesiėmė, ir Natalja nutraukė santykius.

Pirmą kartą Andrejus vedė 1971 m. jauną aktorę Jekateriną Gradovą. Išrinktąją jis supažindino su mama tik po to, kai jie jau įteikė pareiškimus tuoktis. Garsiai porai gimė dukra Marija, pratęsusi aktorių dinastiją.

Andrejus norėjo, kad žmona išeitų iš teatro ir gyvenimą skirtų šeimai, bet J.Gradova neketino atsisveikinti su karjera (po radistės Ket vaidmens „Septyniolikoje pavasario akimirkų" ji labai išpopuliarėjo). O Jekaterina nenorėjo kęsti vyro intrigėlių su jų abiejų kolegėmis scenoje.

Santuoka subyrėjo po 5 metų. Išsiskyręs su J.Gradova, Andrejus atnaujino santykius su kolege Larisa Golubkina. Jie kartu gyveno 3 metus, o paskui oficialiai susituokė. Larisa neprieštaraudama sutiko griežti antruoju smuiku, todėl ši sąjunga tvėrė 10 metų, iki A.Mironovo mirties.

Mirtis scenoje

Andrejus niekam neprisipažindavo esąs silpnos sveikatos. Organizmą išsekino nesibaigiantis darbas, be to, atsiliepė ir nuolatinė kova su antsvoriu. Prie furunkuliozės, kamavusios Andrejų nuo jaunystės, prisidėjo ir rimtesnių problemų.

1978 m. gastroliuodamas Taškente A.Mironovas per spektaklį apalpo. Įvyko mikroinsultas - taip pirmą sykį pasireiškė įgimta aneurizma, nuo kurios mirė ir jo tėvas. Bet vietos ligoninėje jam buvo nustatyta klaidinga diagnozė - meningitas.

Jeigu aktoriui būtų buvusi laiku nustatyta teisinga diagnozė, jį būtų buvę galima išgelbėti. Aktorius dar 8 metus gyveno tokiu pačiu beprotišku ritmu: teatras, filmavimas, gastrolės... 1987 m. rugpjūtį teatras išvyko gastrolių į Rygą, laukė legendinis Figaras.

Andrejus spektaklio dieną, rugpjūčio 14-ąją, dar žaidė tenisą, vilkėdamas šiltą sportinį kostiumą ir apvyniojęs kūną polietilenu, o paskirtu laiku išėjo į sceną.

Spektaklio metu jis staiga sukniubo ant kolegos Aleksandro Širvinto rankų ir šis, salėje stojus mirtinai tylai, išvedė, tiksliau, ištempė Figarą už kulisų. „Šura, skauda galvą", - tai buvo paskutiniai A.Mironovo žodžiai scenoje ir apskritai gyvenime.

Pakeliui į ligoninę kliedėdamas A.Mironovas murmėjo monologo eilutes. Greitoji nuvežė aktorių į neurochirurgijos kliniką, kur jam buvo diagnozuotas kraujo išsiliejimas į smegenis - plyšo aneurizma.

Operuoti buvo jau per vėlu. Rugpjūčio 16 d. jis, neatgavęs sąmonės, mirė.

Mirtis nutraukė karjerą, kuriai tiesiog nebuvo lygių, sunaikindama kosminio masto talentą jo žydėjimo apogėjuje.

Ateityje laukė geriausi metai, jau įgyta patirtis ir meistriškumas, jo laukė išmintis, mažiausia 20-30 metų pripažinimo. Ir staiga - mirtis 46-erių.

Respublika.lt

Raktažodžiai
Kam šitas anachronizmas reikalingas VE? Nostalgija laikams, "kai buvome jauni ir gražūs"? Nepaisant aiškaus talento, kaip ir Vysockis, Mironovas buvo tipiškas sovietinės "bohemos" produktas.
Orakulas, 2021-04-10 12:03
Sidebar placeholder