Užusienis pažįstamame kambaryje. Pokalbis su objektų spektaklio „Užusienis“ režisieriais Motiejumi Ivanausku ir Vaiva Paukšte

Draugystės, gimstančios lyg ir atpažįstamoje, bet lyg ir iki galo nebūtinai mums pažįstamoje aplinkoje. Apie tai, kaip kilo mintis spektaklyje atgaivinti greta mūsų esančius daiktus ir ką jie mums parodys, kalbamės su spektaklio režisieriais Motiejumi Ivanausku ir Vaiva Paukšte.

Objektų spektaklis „Užusienis“ skirtas 3–5 metų vaikams. Apie ką jis yra? Kokios spektaklio pagrindinės temos ir idėjos?

Motiejus: Nesinori labai įrėminti, bet jei jau reikėtų rinktis, tai sakyčiau, kad, pirmiausia, tai spektaklis apie tyrinėjimą ir pažinimą. Bet nepavadinčiau jo edukaciniu spektakliu.

Tai spektaklis apie pažinimą per žaidimą. Turbūt tai yra viena iš geriausių pažinimo formų. Ne tik vaikams, bet ir visiems apskritai. Esame įpratę daiktus matyti per funkcionalumo ir naudingumo prizmę ir tai, be abejo, labai gerai, nes padeda mums išgyventi.

Tačiau kartais reikia šiek tiek atsipalaiduoti, ir žaidimas čia geras pagalbininkas.

Vaiva: Kai pirmą kartą spektaklį stebėjo vaikai (čia norėčiau paprieštarauti Motiejui) supratau, jog tik mes, suaugusieji, linkę matyti daiktus per jų funkcionalumo prizmę.

Dar prieš prasidedant spektaklio procesui stebėjau savo dukterėčią Lėją ir suvokiau, jog ji kiekvienoje savo kaladėlėje ir pliušiniame žaisle mato gyvybę, jos žaislų dėžė – tai jos asmeninis, autonominis pasaulis.

Manau, jog kai profesionalai scenoje patenka į tą specifinę, žaidybinę nuotaiką, jie tampa atpažįstami vaikams, tuomet pradedame kalbėtis ta pačia žaidimo kalba ir tai kuria neįžodinamą, neapibrėžiamą ir vienu sakiniu nepaaiškinamą ryšį, kuriuo spektaklis ir yra paremtas.

Šis spektaklis panašus į man labiau pažįstamą šiuolaikinio šokio spektaklį tuo, jog įvardinus esmines temas, moralą ar žinutę spektaklio įspūdis savaime redukuojamas. Man šis spektaklis yra apie ryšį tarp didelių ir mažų, žmonių ir daiktų.

Kuo Jums patiems įdomios ir aktualios pažinimo, ryšio, tyrinėjimo temos?

Motiejus: Kartais pagalvoju, kad visa kūryba man, visų pirma, yra ryšių ieškojimas tarp, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusių dalykų. Lyg ir yra toks pasakymas (ar panašus), kad pasaulį pažinti galima jį visą apkeliaujant arba neišeinant iš kambario – priklauso nuo žmogaus.

Nežinau, kiek čia tiesos, bet man spektaklio kūrimas šiek tiek primena bandymą pažinti pasaulį sėdint kambaryje. Atsispiri nuo to, kas yra šalia – dažnai matomo, naudojamo daikto, pažįstamo vaizdo, ir žiūri, kur jis gali nuvesti, kuo gali tapti, ką parodyti.

Šitas spektaklis vaikams, bet stengiamės, kad jame nebūtų nieko, kas neįdomu, nejuokinga ir mums patiems, jį kuriantiems. Stengiamės į vaikus žiūrėti kaip į lygiaverčius žiūrovus, žinoma, nepamiršdami, kad tokio amžiaus vaikai pasaulį priima kiek kitaip nei vyresni žmonės.

Vaiva: Man taip pat labai įdomus pasaulio kambaryje aspektas, buvau nustebusi kaip profesionalūs lėlininkai sugeba objektus atgaivinti tiesiog akimirksniu. Tačiau be objektų man taip pat svarbus ir scenoje esančių žmonių – aktorių – egzistavimas.

Sutinku su Motiejumi – smagu, jog tie dalykai, kurie juokingi mums, juokingi ir vaikams. Manau, kad svarbu ugdyti nepriklausomą vaiko mąstymą, asmeninių reikšmių kūrimą ir edukuoti ne pasakojant apie ką buvo spektaklis, bet leidžiant jiems kurti savo nepriklausomas reikšmes ir išsinešti asmeninį įspūdį.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti, ką žiūrovas matys scenoje? Lėlių ir objektų teatras vis drąsiau priima postdraminio teatro tradiciją, tekstas, naratyvas eina į antrus planus, užleisdami poziciją vaizdui, garsui, judesiui. Kaip yra šio spektaklio atveju – gal spektaklį įkvėpė koks nors konkretus tekstas, siužetas?

Motiejus: Siužetas ganėtinai abstraktus. Nenaudojame kokios nors pjesės ar pasakos kaip siužetinio pagrindo. Teksto beveik nėra. Tai, ką pamatys žiūrovai, bus vienas iš kito išplaukiančių veiksmų visuma.

Dviejų žmonių susidūrimas, kelių purkštukų, poros keistokų skalbimo mašinų, krūvelės pirštinių ir dar šio bei to aplinkoje.

Vaiva: Žiūrovai pamatys aktorius Vytautą Kairį ir Renatą Kutaitę-Raudonienę, scenografės Izabelės Narečionytės sukurtą scenovaizdį bei išgirs Mato Saladžiaus muziką. 

Spektaklyje veikia guminės pirštinės, purkštukai – buityje dažnai sutinkamos priemonės, rečiau – teatro scenoje. Kas paskatino į šiuos daiktus nukreipti kūrybinę žiūrą ir sukurti su jais spektaklį?

Motiejus: Kad bus purkštukų, žinojome beveik nuo pat pradžių. Net nepamenu kodėl, bet atrodė, kad jų tikrai reikia, nors tu ką. Dabar tiek jau jų išbandėme, kad pasidarėme tikri purkštukų ekspertai. Pirštinės atsirado vėliau, norėjosi minkštos, lengvai formą keičiančios medžiagos.

Švaros priemonių – vonios – vandens kryptis pasirodė patraukli. Tai pažįstami vaikams daiktai, dažnai matomi namuose. Be to, dažnai jie natūraliai būna spalvoti, o kaip, išsiaiškinome repetuodami, turi ir įvairiausių panaudojimo galimybių.

Vaiva: Kai Motiejus pasakė, jog spektaklyje naudosime purkštukus kaip pagrindinę medžiagą – garsiai nusijuokiau ir pagalvojau: „Juk jie visai nejuda, jie tokie statiški, ką mes su jais padarysime?“

Tačiau kalbėdamiesi, mąstydami ir improvizuodami pastebėjome daug galimybių, kurias ši paprasta forma gali atnešti. Sutinku, jog norėjosi, kad daiktai būtų iš namų apyvokos kasdienybės.

Gal galite papasakoti apie procesą: kaip kilo spektaklio idėja, kaip ją sekėsi vystysi, įgyvendinti, kaip atsirado režisūriniai sprendimai?

Motiejus: Pradinė idėja kilo kalbant su Agne Pulokaite ir Aušra Juknevičiene. Kalbėjome, kokia tema galėtų būti tinkama 3–5 metų amžiaus vaikams, tinkamas atspirties taškas.

Tada nusprendėme apsistoti ties patekimo į naują aplinką ir su tuo kylančių iššūkių tema. Iš čia ir spektaklio pavadinimas – „Užusienis“. Žinoma, kūrybinio proceso metu daug kas keitėsi, nutoldavome ir grįždavome, sukdavome ratus aplinkui ir panašiai.

Kai ką sugalvojome iš anksto, kai kas atsirado repetuojant. Toks natūralus procesas. Daugelį sprendimų padiktavo apsisprendimas naudoti tam tikrus daiktus, pavyzdžiui, purkštukus ar šluotas.

Vaiva: Iš tikrųjų, spektaklio tema repeticijų metu kito beveik kasdien, bet manau, kad tai – produktyvaus kūrybinio proceso ženklas ir šis procesas turi vykti.

Vis dėlto užsienis kambaryje išliko esminiu tašku. Įdomu ir tai, jog apsisprendus dėl spektaklio pavadinimo Vilniaus žemėlapyje radau mikrorajoną Užusienis, apie kurį anksčiau nežinojau. Užusienis gimtajame mieste, Užusienis pažįstamame kambaryje.

Klaipėdos lėlių teatre kuriate pirmą kartą. Kaip sekėsi dirbti su šio teatro aktoriais?

Motiejus: Su Vytautu ir Renata dirbti buvo įdomu. Pirmą kartą teko dirbti su profesionaliais lėlininkais. Labai žavu stebėti, kaip jie geba animuoti beveik bet kokį daiktą – kad ir butelį.

Teko matyti juos vaidinant kituose šio teatro spektakliuose, jie įgyvendina įvairius uždavinius ir yra tikrai lankstūs, bet repeticijų metu iš jų prašėm ir to, kas jiems buvo ir mažiau įprasta.

Džiugu, kad jie atvirai priėmė pasiūlymus ir bandė net ir labiausiai abejotinas idėjas, tad esu labai dėkingas už jų pasitikėjimą. Šiame spektaklyje jie, visų pirma, veikia kaip žmonės, o jų, kaip manipuliuotojų objektais, vaidmuo yra antrinis, nors dėl to ne mažiau svarbus.

Vaiva: Kadangi didžioji dalis mano patirties – šiuolaikinis šokis, man buvo be galo įdomu. Repeticijų metu pastebėjau tiek šiokius tokius šmaikščius teatro laukų skirtumus, tiek požiūrį į kūrybinį procesą.

Iš tikrųjų, repeticijose saldžiai prisijuokiau, dažnai jaučiausi kaip vaikas, sėdintis žiūrovo kėdėje; tas statiškas purkštukas staiga atgyja ir įgauna savo charakterį, asmeninį balso tembrą. Labai džiaugiuosi, jog aktoriai aktyviai dalyvavo procese, sutiko išbandyti keisčiausias mūsų idėjas ir net atlikti šiuolaikinio šokio kompozicijos užduotis.

Čia teko pirmą kartą dirbti ne tik su Motiejumi, bet ir su profesionaliais lėlininkais. Kadangi nesu turėjusi profesionalios patirties su objektų teatru, man tai buvo neįkainojama, mokomoji patirtis.

Lėlių teatras teatro lauke išsiskiria savo forma – pagrindiniame plane neretai atsiranda objektas, ne aktorius. Kokį lėlių teatrą per šį laiką atradote Jūs? Ar skiriasi režisūriniai dėsniai objektų, draminiame, šokio teatre?

Motiejus: Objektai suteikia daugiau laisvės. Čia labiausiai veikia vaizdas, ne tekstas, o vaizdu dažnai galima pasakyti daugiau ir plačiau, paliekant didesnę laisvę žiūrovų interpretacijai. Turbūt dėl to man šiuo metu ir artimesnis objektų, o ne lėlių teatras. Šiame spektaklyje teksto taip pat bus labai nedaug.

Vasarį teko dalyvauti Klaipėdos lėlių teatre vykusiose objektų teatro dirbtuvėse su Arieliu Doronu. Jis pasidalino įdomia įžvalga, kad eidamas į objektų teatro spektaklį jis nesitiki gauti kokios nors naujos idėjos, temos pateikimo.

Dėmesys objektų teatre nukrypsta ne į tai, kas yra pateikiama, o tai, kaip tai yra pateikiama. Būtent tai ir žavi – čia galima koncentruotis pirmiausia į pačią teatrinę raišką, o ne į tematiką. Tęsiant mintį dar galima būtų plėsti, kad pati raiška ir gali tapti tema, bet čia jau nebesiplėsiu, nes pats nesu tikras kaip čia kas yra.

O šiaip jau tiek lėlių, tiek objektų teatre esu dar naujokas, tai viso labo tik antras objektų spektaklis, kurio kūrybiniame procese dalyvauju, neskaitant kelių seminarų ir eskizų. Kitiems kūrybinės komandos nariams tai irgi vieni iš pirmųjų bandymų.

Vaiva: Na, apie dramos teatrą kol kas galiu pasakyti mažiau, tačiau per šiuos du mėnesius suvokiau, o gal labiau pasitvirtinau anksčiau girdėtą mintį, jog šokio teatras ir objektų teatras turi nemažai panašumo; jis reikalauja preciziško kūno valdymo, apskritai jis fiziškos prigimties – reikšmės čia kuriamos kojomis ir rankomis.

Dėkojame už pokalbį!