Grafų Tiškevičių dvaro rūmuose įsikūrusio Kretingos muziejaus naktinio sargo - vaiduoklių medžiotojo išpažintis (3)
Tęsinys. Pradžia VE.LT
Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ kretingiškis pasakoja apie įdomiausius ir mistiškiausius savo nuotykius, naktimis klaidžiojant po dvaro menes, rūsius bei slaptus kambarėlius.
Kuri rūmų dalis – pati vaiduokliškiausia?
Mistiškiausia ir daugiausiai paslapčių slepianti požeminė vieta yra pačioje centrinių rūmų šiaurės vakarų kertėje. Lankytojai mato keistas duris, vedančias į požemį. Už tų durų – dar vienos, geltonos durys.
Ten glūdi istorija ne apie patalpų atsiradimą, o apie jų išsaugojimą, kai XIX a. pirmojoje pusėje naujus rūmus statė grafas Dmitrijus Zubovas (1764-1836). Iš Zubovų 1862 m. dvarą iš pradžių išsinuomojo, o 1875 m. įsigijo Juozapas Tiškevičius (1835-1891).
Kuo svarbi ši tunelio atkarpa, kertanti dvi masyvias, kapitalines sienas? Kodėl ji buvo ne tik palikta, bet ir papildomai sustiprinta akmenine arka ir kontraforsais? Tokia konstrukcija tiesiogiai kėlė pavojų sunkiam pastato šiaurės rytų kampui, kuris galėjo nugriūti, jei arka nebūtų atlaikiusi. Peršasi prielaida, jog tai buvo strategiškai svarbi tunelio atkarpa.
Iš pradžių maniau, kad susidūriau su buvusia evakuacinio tunelio pradžia, bet kita jo dalis - užversta ir dabar ilsisi po žemėmis.
Požemis įrengtas greičiausiai vykstant nuolatiniams karams su švedais. Šias duris ankstyvuoju laikotarpiu slėpė atskira patalpa su rakinamomis durimis. Kol nebuvo Žiemos sodo, tai buvo pati nuošaliausia patalpa rūmuose.
Pats šiaurės vakarų kampas. Įėjimas į šį kambarį, kuriame slėpėsi laiptai į tunelį, buvo atsuktas į kapitalinę sieną. Kad patektum į jį, reikėjo pralįsti siaurą plyšį. Šis siauras plyšys turėjo dar vienas duris. Gal netgi paslėptas už kokios fiktyvios rūbų spintos.
Sumaištį kelia keista tunelio kryptis į tolimiausią šalia rūmų esančio tvenkinio kampą. Tunelio kampas rūmų ašinės linijos atžvilgiu yra 22 laipsniai. Naujuosius rūmus Zubovas statė nugriautų senųjų medinių rūmų vietoje, tad dalis cokolio ir požeminių komunikacijų buvo perimta iš senųjų pastatų.
Tokie architektūriniai rebusai suteikia visai rūmų struktūrai dar daugiau istorinės gelmės.
Maždaug pusė Tiškevičių dvaro požeminių tunelių yra yra išlikę ir pasiekiami.
Rūsiai, požeminiai tuneliai, slaptos durys... Ar Kretingos dvaro rūmuose yra plika akimi nematomų praeities pėdsakų?
Grafas Juozapas buvo labai reiklus dvaro prestižui. Artimiausias personalas, aptarnaujantis šeimą, būtinai turėjo būti bajoriškos kilmės: tai - tarnaitės, guvernantės, dvaro priežiūros darbuotojai. Tik šis personalas galėjo lankytis rūmų aukštuose aukščiau cokolio.
Tuo tarpu pusrūsis buvo skirtas žemesnio luomo tarnybiniam personalui: virėjoms, skalbėjoms, siuvėjoms, batsiuvio dirbtuvėms ir kitiems rūmų gyventojams, tiesiogiai aptarnavusiems dvarą.
Tačiau po visais rūmais egzistavo dar vienas aukštas – tai buvo požeminiai tuneliai, kuriais judėjo kūrikai ir Žiemos sodo darbininkai. Jiems buvo draudžiama vaikščioti pusrūsio patalpomis su nešvariais drabužiais, nes šis aukštas buvo skirtas maisto sandėliavimui ir gamybai.
Į giliausius tunelius vedė trys įėjimai: vienas nuo tvenkinio pusės, antras iš pusrūsio, o trečias – iš parko parterio. Šiuo požeminiu koridoriumi keliavo viskas, kas buvo skirta Žiemos sodo priežiūrai: juodžemis, trąšos, mėšlas, augalų sodinukai.
Tuneliuose buvo pravestos pagrindinės vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Fontanų ir krioklio vandens tiekimo kanalai. Šilumos skirstymo kolektorius bei šilto oro tiekimo kanalai. Ventiliacijos šachtos. Maždaug 50 proc. tunelių yra išlikę ir šiandien – jie pasiekiami.
Kita dalis yra tiesiog užversta žemėmis arba užmūrytais įėjimais. Tai padarė paskutinysis dvaro šeimininkas, grafas Aleksandras Tiškevičius (1864-1945), kai buvo perpus sumažinta oranžerija ir vietoje krosninio šildymo įrengtas garinis. O atsiradus dvare elektrai visą milžinišką vandentiekio sistemą pakeitė vienas „Siemens“ siurblys, sukamas elektros variklio.
Tačiau tuneliai niekur nedingo – jie vis dar prieinami, o kiti egzistuoja po žeme.
Karo metu dvaro rūmai buvo paversti ligonine bei laikina lavonine katilinėje.
Kas nutiko užverstiems tuneliams?
Juodžiausias šių požemių istorijos etapas – tai 1944-ųjų vėlyvas ruduo ir žiema, kai sovietų kariuomenė pradėjo puolimą Mėmelio (Klaipėdos) kryptimi. Rūmai buvo paversti karo lauko ligonine, o katilinėje sandėliuoti žuvusiųjų ar ligoninėje mirusiųjų kūnai. Tai buvo laikina lavoninė, veikusi iki 1945 metų pavasario.
Net neabejoju, kad dvaro parko teritorijoje buvo laidojami neatpažinti arba pertekliniai kūnai, kurie tiesiog netilpo katilinėje. Turint omenyje tuometį sovietinės armijos požiūrį į žmogų – tai visiškai įmanoma. Dėl to naktimis ten nejauku, nors pats esu ne kartą ten lankęsis – muziejaus šiluminis mazgas yra būtent ten.
Galutinai požeminių tunelių tinklą suardė čia 1958 m. įsikūręs Žemės ūkio technikumas. Rūmai buvo pritaikyti mokymo įstaigos reikmėms, todėl daug patalpų - užmūryta. Vienintelė anga nusileisti į požeminę katilinę, pro kurią kūrikas pakildavo į Žiemos sodą patikrinti oro temperatūros, buvo užbetonuota.
Taip pat buvo užsandarinta ir anga, per kurią į Žiemos sodą pakeldavo reikiamas medžiagas. Ji buvo dabartinėje oranžerijos terasoje. Išliko tik kalvio darytas kablys, ant kurio kabindavo kėlimo gervę.
Užmūrytas ir užpiltas žemėmis įėjimas į rūsį nuo parko pusės. Jis buvo skirtas reguliuoti vandenį Žiemos sodo fontanui ir kriokliui. Manau, kad šis įėjimas yra geros būklės ir tiesiog užkonservuotas. Tiksliai žinau, kur jis turėtų būti.
Dar viena paslaptis slypi už rūsyje esančio sovietinio mūro sienos. Tai paaiškėtų tik ją pašalinus. O tuneliai dar laukia savo išsamių tyrimų valandos.
Kaip muziejaus naktinio sargo darbas peraugo į istorinių komiksų kūrėjo amplua?
Su amžiumi žmogus ima kitaip vertinti laiką. Sėdint naktį darbo vietoje prie monitorių, šis laikas tapo pačiu palankiausiu mano pasirinktai meno šakai. Markeris ir popieriaus lapas – to pakanka. Tiesioginiam darbui tai visai netrukdo. Pakeli akis į monitorių – matai saugomą aplinką, nuleidi – ir jau keliauji pasakoje.
Nenorėjau leisti laiko „YouTube“ ar kitur dykai: norėjosi padaryti ką nors prasmingo. Suguldyti į popierių sukauptas žinias, tikint, kad jos kažkam gali būti naudingos. Kaip jau minėjau – tas naktinis nepažįstamojo beldimas į duris (apie tai skaitykite publikacijų ciklo pirmojoje dalyje – aut. past.) tapo lūžio tašku ir nulėmė siužetinę kūrybos kryptį. Tai turėjo būti istoriniai apsakymai su mistikos priemaiša.
Nuo pirmųjų metų savo anūkei ieškojau ir pirkau knygeles. Norėjosi tokių, kurios turėtų ne tik pramoginę, bet ir išliekamąją vertę. Aišku, tai – pasaulinė pasakų klasika. Bet man trūko kažko artimo – savo. Pastebėjau tokios literatūros stoką ir nusprendžiau tą spragą užpildyti.
Pirmąją knygutę Patricijai sukūriau kaip spalvinimo sąsiuvinį. Todėl ji labiau priminė eskizus. Vėliau šovė mintis kurti jai įdomias istorijas, kurių galvoje netrūko. Taip prasidėjo knygų ciklas apie Kretingos dvarą. Neilgai trukus buvau pastebėtas, o visa kūryba išsiveržė į viešumą. Tapau savotišku sargu–rašytoju.
Penkeri metai darbo muziejuje – penkios knygos. Kretingos muziejuje galima įsigyti „Pamirštas dvaro pasakaites“ (2022 m.) ir „Kretingos dvaro pasakaites“ (2024 m.). Parašytos, iliustruotos, bet neišleistos „Istorijos prie laužo“ (2021 m.), „Iš pirmų lūpų, arba Ką slepia palėpės“ (2022 m.) ir „Laiko šešėlyje“ (2025).
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą