„Vesper“ režisierius Bruno Samper: sukurti filmą apie tamsią ateitį yra vienas iš būdų jos išvengti

Tai mokslinės fantastikos juosta „Vesper“, nufilmuota Lietuvos miškuose ir pelkėse bei darbui per karantiną subūrusi tarptautinę komandą. Mūsų šalies ekranus juosta pasiekė jau sulaukusi pripažinimo bei apdovanojimų užsienio festivaliuose, joje rodoma distopinė ateities vizija sužavėjo įvairių šalių publiką. Išskiriamas filmo vizualumas, muzika ir aktorių darbas. Pagrindinė filmo veikėja – trylikametė Vesper, kuri po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje. Režisierius pasakoja apie kūrybinį procesą, aktorių pasirinkimą ir svarbiausias filmo temas.

Su Kristina Buožyte drauge esate sukūrę filmus „Kolekcionierė“ ir „Aurora“. „Vesper“ – pirmas Jūsų filmas anglų kalba. Kaip kilo idėja filmuoti „Vesper“?

Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą – tai buvo jau senokai – keliavau po šalį ir mane pribloškė, kad kraštovaizdis taip primena pasaką. Man, prancūzui, Lietuvos gamta atrodė labai išsaugota, tie maži nameliai ir tvoros aplink juos... Tikrai kaip iš pasakos. Pagalvojau, kad būtų šaunu čia nufilmuoti filmą.

Sukūrę „Aurorą“ su Kristina gan sunkiai rinkomės naują temą. Svarstėme kurti filmą JAV, bet taip neatsitiko, praradome daug metų. Po to nusprendėme grįžti į Lietuvą ir įamžinti šios šalies grožį. Kadangi mums abiems patinka mokslinė fantastika, taip pat mėgstame stebinti žiūrovus, pristatyti kažką vizualiai nematyto, nusprendėme nekurti įprastinės pasakos. Norėjome kalbėti apie šiandieną, apie mūsų pasaulį. Mokslinė fantastika tam yra geriausia priemonė, nes norint papasakoti žiūrovui apie dabartį, reikia parodyti ateitį. Be to, šis žanras suteikia progą kurti naujus dalykus. Taigi, nusprendėme kurti modernią mokslinės fantastikos pasaką.

Taip, kai kas gali pasakyti, kad ta pasaka atrodo baugiai. Bet juk tikrosios pasakos ir yra baisios, Brolių Grimų ar kitos. Tai Disnėjus „praplovė“ jas, išėmė tamsius dalykus, bet iš tikrųjų pasakos turi baisių elementų. Tarkim, kad ir Raudonkepuraitės istorija – ten juk vilkas suvalgo močiutę, o tada medžiotojas prapjauna vilko pilvą ir išima senolę. Pasakos atsiskleidžia keliais sluoksniais, jose daug pasąmoninių prasmių. Tai labai įdomi priemonė perduoti vertybes, apie jas kalbėti.

Ar ši pasaka skirta tik jaunimui?

Ne, „Vesper“ yra visoms amžiaus grupėms. Žmonės filmą priima skirtingai, priklausomai nuo jų amžiaus. Bet šiuo filmu norėjome perteikti labai paprastą žinutę, neapsunkinti scenarijaus. Žiūrovus, kurie šiais laikais žiūri labai daug filmų ir serialų, nustebinti sunku, bet vis tiek siekėme paprastumo, kad pagrindinė žinutė ir vertybės būtų aiškios.

Kiek laiko rašėte scenarijų? Ar rėmėtės moksliniais straipsniais, atradimais?

Pirmoji idėja atsirado prieš šešerius metus, bet iškart nepuolėme rašyti. Turėjome kitų darbų. Intensyviai scenarijų kūrėme apie metus. Sunkiausia buvo pasiekti tą paprastumą, apie kurį pasakojau prieš tai – nuspręsti, ką galiausiai palikti. Daug skaitėme apie biotechnologijas, genetikos atradimus, bet ne vien dėl scenarijaus – mums tai tiesiog įdomu. Tai tarsi gyvenimo magija, tai labai žãvi, priverčia mąstyti apie bioįvairovę.

Labai įdomu, kad gamta jau yra suradusi atsakymus į visus klausimus. Pasitelkę technologijas, mes tik imituojame tai, kas jau egzistuoja. Kuo labiau technologijos vystosi, tuo arčiau jos grįžta prie gamtos. Viskas vėl tampa organiška. Pradžioje kompiuteris buvo tranzistorius, o dabar viskas yra apie tinklus, tinklaveikas. Ateityje tas kompiuteris gal pakeis smegenis, galbūt net taps gyvu.

Labai įdomu, kiek yra realu, kad dalykai, rodomi filme, iš tiesų gali nutikti ateityje?

Tai labai tikėtina. Dabar didžiausia problema yra susijusi su dirbama žeme. Ji darosi vis mažiau ir mažiau derlinga. Mes tiek ją išnaudojome, kad žemė nebeturi maistingųjų medžiagų. Bandome ją praturtinti su dirbtiniais priedais, trąšomis, bet pasieksime tašką, kai net tai nepadės. Tai rimta problema. Galime prieiti ir prie to, kad vandenynuose nebeliks žuvies. Mokslininkai sako, kad dėl klimato kaitos gali prasidėti įvykių grandinė (angl. chain of events). Ekosistema yra išbalansuota ir gali sugriūti.

Noriu pabrėžti, kad nesame nusiteikę prieš technologijas. Manome, kad tai žmogaus dalis, jis be to neišsiverstų. Jos kaip ir mes – gali daryti ir gerus dalykus, ir blogus, gal ateityje išspręs kai kurias dabartines problemas. Nesu pesimistiškas dėl ateities. Aišku, galime atsidurti tokiame pasaulyje, koks rodomas filme, bet vis tiek tai tik filmas, o realybė yra kur kas daugiaplaniškesnė. Visgi pasaulyje jau yra panašių vietų, kaip filme – žmonės tikrai badauja, neturi dirbamų žemių, išnykę gyvūnai ir pan.

Sukurti filmą apie tamsią ateitį yra vienas iš būdų jos išvengti, parodyti, kur galime atsidurti.

Papasakokite, kaip atradote pagrindinę aktorę Raffiellą Chapman ir kitus aktorius?

Atrankos vyko per pandemiją, naudojantis nuotolinėmis programomis. Peržiūrėjome daug vaizdo įrašų, o Raffiella įstrigo dėl savo išvaizdos. Ji turėjo charizmą. Jos veide yra kažkas labai šiuolaikiško. Repetavome per zoomą, o kai ji atvyko į Lietuvą ir apsivilko Vesper kostiumą, tiesiog pavirto savo heroje. Tai buvo neįtikėtinas atsiskleidimas. Realybėje ji visai kitokia – jauna mergina, kuri domisi mada, vizualiai labai skiriasi nuo Vesper, todėl dar labiau stebina, ką ji sukūrė. Aktorė šiek tiek pakeitė veikėją. Scenarijuje Vesper buvo grubesnė, labiau laukinė. Raffi pridėjo jautrumo, trapumo ir racionalumo, ir tai mums labai patiko – atsirado dar didesnis kontrastas su aplinka, kurioje Vesper gyvena.

Kiti aktoriai irgi fantastiški. Eddie Marsan matėme daugelyje filmų, arba Richard Brake, kuris dažniausiai vaidina blogiukus, manau, kad jis džiaugėsi galėdamas bent kartą vaidinti teigiamą personažą. Jo vaidmuo buvo labai sudėtingas – negalėjo judėti, pasitelkti turėjo tik savo žvilgsnį. O Rosy McEwen yra būsima žvaigždė. Ji neįtikėtina. Visi aktoriai buvo labai dosnūs. Daug davė savo partneriams, todėl ir išėjo toks geras filmas.

O kaip atsirinkote lokacijas? Gal tai buvo vietos, kurias aplankęs pagalvojote, kad reiktų sukurti šį filmą?

Ne, tai buvo kitos vietos. Turėjome galvoti apie patogesnę logistiką, tad rinkomės tai, kas arčiau Vilniaus, kad po pamainos visi galėtų grįžti į miestą ilsėtis.

Ieškojome miško iš pasakos. Šiaip jau miškas filme gali atrodyti labai nuobodžiai, monotoniškai, tad siekėme surasti išskirtines vietas, kad turėtų to pasakos prieskonio.

Labai gerai, kad lietuviškoji komandos dalis laisvu laiku prisidėjo prie paieškų. Operatorius Feliksas Abrukauskas savaitgaliais vaikščiodamas po gamtą tiesiog įsimindavo vietas, kurios jam patiko. Kristina irgi vis kažką atrasdavo. Aišku, didžiausią indėlį padarė lokacijų vadybininkai. Bet šiaip visi buvo labai įsitraukę ir galėjome rinktis iš daug pasiūlymų.

Šioje vietoje noriu padėkoti visai neįtikėtinai Lietuvos komandai. Visi į šio filmo kūrimą įdėjo labai daug pastangų. Dailininkai Ramūnas Rastauskas ir Raimondas Dičius turėjo labai daug dirbti, atrodo, kad net neturėjo laiko miegoti (juokiasi). Visi departamentai – kameros, šviesos, dailės, kostiumų – labai intensyviai dirbo.

Kokios filmo „Vesper“ temos jums atrodo svarbiausios?

Man yra trys svarbios temos. Pirmoji – Vesper svajoja apie Citadelę, ji nori ten nukeliauti, pabėgti nuo netenkinančios realybės, bet iš tiesų ši vieta tėra mitas, svajonė, miražas. Taigi, išvada tokia, kad reikia gyventi su tuo, ką turi. Ne siekti neegzistuojančios svajonės, bet realybėje susikurti gyvenimą tokį, kokio nori.

Antra, tai filmas apie viltį. Sukūrėme desperatišką, merdėjantį pasaulį, kad būtų kontrastas pagrindinei herojei. Vesper tamsiame pasaulyje vis dar įžvelgia grožį. Jei galì pamatyti grožį, turi vilties, tuomet viskas įmanoma, gali viską atkurti.

Trečia tema yra determinizmas. Visi esame įstrigę į tam tikrą determinizmą: socialinį, genetinį, filosofinį. Bet neprivalome juo sekti. O pabėgti nuo to galime tik bendradarbiaudami, vienam tai per sudėtinga. Kai Vesper (kuriai buvo lemta tokiame niūriame pasaulyje gyventi visą laiką) susitinka Camellią (kuri buvo sukurta, kad paklustų), abi supranta, kad gali pasikeisti ir pabėgti nuo buvusių aplinkybių.

Filmo vizualika nuostabi. Be to, Jūs dirbate su VR ir AR technologijomis. Kiek šios jūsų veiklos turėjo įtakos filmui?

Kai kuri VR, galvoji apie buvimą čia ir dabar. Turi tą jausmą žiūrovui sukurti, galvoji apie imersinius dalykus. Tokią patirtį įdėjome ir į kurtus filmus: kaip priversti žiūrovą būti čia ir dabar? Daug dirbome su garsu, su kameros judėjimu, kad žmonės jaustųsi esą ekrane, taip pat atsižvelgėme į tekstūras ir kitus niuansus, kad viskas būtų tikroviška, imersyvu. Taip pat svarbu ir interaktyvumas, nes naudodamasis VR priemonėmis, žiūrovas turi būti aktyvus, jis turi judėti, dairytis. Tas pats ir filme – prašome publikos būti aktyviais, daug ką paliekame jų vaizduotei, kad jie irgi dirbtų, o tai irgi prisideda prie imersyvumo kūrimo.