Vytauto Mačernio vizijos – dvasinė autobiografija

Šiais metais minimos poeto Vytauto Mačernio gimimo 100-osios metinės. Plungės rajone, Šarnelės kaime, gimęs jauniausiu Lietuvos literatūros klasiku įvardijamas poetas garsėjo intelektualia, jautria, subtilia kūryba. Deja, mirtis V. Mačernį pasiglemžė vos 23-ejų. „Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimą apie šio kūrėjo gyvenimą.

Vienas ryškiausių V. Mačernio paliktų darbų – „Vizijos“. Tai septyni eilėraščiai, parašyti 1939-1942 metais Šarnelėje, Vilniuje ir Kaune.

„Vizijose“ ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai, nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas.

V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.

„Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.

Šis eilėraščių ciklas įamžintas specialiai sukurtose akmeninėse plokštėse, išdėstytose poeto mėgstamose vietose ant žemės.

Pirmoji vizija „Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią…“ - pirmosios Šarnelės mokyklos vietoje.

Antroji vizija „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu…“ – ant piliakalnis. Jis reikšmingas, nes ten vyko Vytauto brolio Vlado išleistuvės savanoriu į kariuomenę.

Trečioji vizija „Aš pažvelgiau į tėviškės laukus…“ – prie Mileikos ežero, mėgstamiausios Vladislovo Mačernio šeimos vietos.

Ketvirtoji vizija „Didžiajam kambary prie stalo…“ – poeto tėviškėje.

Penktoji vizija „Laukuose degė saulė…“ – žymi gandralizdį miške ant girios kalno.

Šeštoji vizija „Sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, septintoji vizija „Tiktai giliam vidunakty…“

Maironio muziejaus nuotr.

Prozoje – filosofinės prasmės paieškos

Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V. Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus bei apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.

V. Mačernio ciklas „Songs of myself“ (Dainos apie save) giminingas su „Vizijomis“. Čia poetas perteikia savo melancholiškas nuotaikas.

Savo prozos kūriniuose V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šios novelės patraukia savo novatoriškumu.

V. Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.

V. Mačernis buvo mylimas ir vertinamas Vinco Mykolaičio-Putino studentas. Profesorius anksti pastebėjo jaunąjį talentą. Išklausęs „Vizijas“ literatų būrelyje, visada santūrus V. Mykolaitis-Putinas, atsistojo ir pasakė: „Va, tai tikra poezija ir tikras poetas“. Studentų susitikime savo bute nacių okupacijos metais V. Mykolaitis linkėjo V. Mačerniui nepamesti savo kelio, būti atsargiam, saugoti savo talentą.

Neviešintas kūrinys

Muziejuje eksponuojamas ir plačiai neviešintas poeto eilėraštis Rainių kankiniams pagerbti. Jis į muziejų pateko 1996 metais.

Vis dėlto, pasak B. Kleinausko, literatūrologai iki šiol kelia klausimus, ar tai tikrai V. Mačernio eilėraštis, ar stilius, žodynas atitinka mačernišką dvasią, mat yra ir kategoriškų, šiurkščių žodžių, frazių, kurių V. Mačernio kūryboje anksčiau nefiksuota. Tačiau galbūt tokį toną padiktavo situacija, kai buvo perlaidojamos kankinimų aukos.

„Rainiuose prie Telšių buvo nukankinti 75 žmonės, tarp jų buvo ir Vytauto draugas Vaclovas, kuris buvo Žemaičių Kalvarijos pieninės vedėjas, jaunas vyras, dviejų vaikų tėvas. Jie su Vytautu buvo draugai ir kai nukankinti žmonės buvo perlaidojami, Vytautas parašė eilėraštį ir, kaip sakė žmogus, perdavęs tą eilėraštį mums, pats jį paskaitė prie kapo duobės. Vėliau eilėraštis buvo perduotas vienam šarneliškiui saugoti, bet tas žmogus buvo ištremtas. Sugrįžęs iš tremties eilėraštį perdavė mums“, - pasakojo B. Kleinauskas.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder