Žydintys paveikslai kopininkų sodybose

Taip neseniai išleistoje rekomendacinėje brošiūroje apie tradicinius Kuršių nerijos žvejų darželius rašė botanikė Raimonda Ilginė. Ši tema aktualumo nepraranda, nes savitumą, unikalumą puoselėjančio pusiasalio kultūrinis kraštovaizdis kinta.

„Raginame vietinius gyventojus, ypač – naujai atsikėlusius, pasidomėti tradiciniais šio krašto gėlynais, kuršininkų sodyboms būdingais augalais. 

Vienokie augo žvejiškoje aplinkoje, kitokie – prie prašmatnių vilų. Neužtenka gražiai restauruoti pastatus, svarbu yra deramai papuošti ir jų aplinką, kuri taip pat formuoja etninį, tik tam kraštui būdingą koloritą“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Lina Dikšaitė.

Skirtingos epochos

Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros tyrinėtojas Teodoras Lapneris (1633-1691) knygoje „Prūsų lietuvis“ (išleista 1744 m.) rašė: „Lietuvininkės gėlių darželius prie namo įrengia su didele meile ir skoniu, nes jos yra didelės gėlių draugės. 

Jos ilgai užtrunka apžiūrėdamos gėles ir su tokiu pakilniu sielos iškalbingumu, kad vokietis net nesuvokia, kaip jos tokiam mažareikšmiam dalykui gali surasti šitiek žodžių.“

Patikimų žinių apie tai, kokius augalus savo darželiuose augino kopininkai iki nerijos smėliakalnių apželdinimo, yra sudėtinga. Mažai ikonografinės medžiagos, istorinių aprašymų. Kita vertus, nuolatinių smėlio pustymų sąlygomis gyvenę žvejai neturėjo ir galimybių puošti savo aplinką. Be to, smėlyje sunkiai tarpsta patys augalai.

XIX amžiaus pradžioje senuosiuose darželiuose augalų įvairovė nebuvo didelė.

„Mažų miestelių ir kaimų gyventojams buvo sunku įsigyti retų augalų. Tuo metu tik vienuolynų, bažnyčių ir dvarų parkuose buvo auginami svetimkraščiai augalai. 

Gyvų augalų ar sėklų žmonės galėdavo gauti iš ten dirbančių sodininkų. Pamažu svetimžemiai augalai ėmė plisti po sodybas“, - rašė KNNP botanikė R. Ilginė.

Situacija kiek pasikeitė sustabdžius kopų judėjimą bei nuo XIX a. antrosios pusės pradėjus kurtis kurortams, plūsti pirmiesiems poilsiautojams. Žmonės augino darželiuose tas gėles, kurios žavėjo grožiu, maloniai kvepėjo, buvo tinkamos maistui ar vaistui ruošti ir kurių reikėjo įvairioms apeigoms.

Pavyzdžiui, vazonuose auginta paprastoji mirta (rūtos atitikmuo) buvo tradicinis jaunųjų (vyrų, įsisegdavo į švarko atlapą prie ilgo balto kaspino) atributas vestuvėse. Jaunųjų inicialai būdavo puošiami mirtų vainiku.

Aplinkos įtaka

Neringos kurortų viešąsias erdves gėlynais puošusi kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė yra pabrėžusi, kad Kuršių nerija turi gilias aplinkos tvarkymo tradicijas.

Gražu tai, kas natūralu, tikra, autentiška, tvaru, kas būdinga ir savita konkrečiai vietovei.

„Gražu tai, kas natūralu, tikra, autentiška, tvaru, kas būdinga ir savita konkrečiai vietovei. Iš naujo atrandami tradiciniai augalai, daugiametės gėlės“, - yra sakiusi ji.

Darželio žolynai būdavo sodinami prie gyvenamojo namo. Mažoji Lietuva – kraštas prie didelių vandenų, kur pučia stiprūs vėjai, todėl lietuvininkės, sodindamos darželį, mažai kreipė dėmesio į kiemo ar gatvės pusę, o žiūrėjo pasaulio šalių. Dažniausiai darželį sodindavo į pietus nuo gyvenamojo namo, kiek rečiau – į rytus: „Darželį čia taiso, kur vėjas nenudaužia.“

Tradiciniuose darželiuose šalia lango sodindavo kvepiančius augalus, kad pravėrus langus, jaustų malonų kvapą. 

Toliau nuo namo buvo kuriamos įvairių formų gėlių lysvelės, kurių kraštai dažnai būdavo sutvirtinti raudonomis pusplytėmis. Populiaresnės buvo daugiametės gėlės, nes vienmetės reikalauja daugiau priežiūros. Lysvelių centre sodindavo aukštesnius augalus, o pakraščiais žemesnius.

Greta tvoros augdavo aukštaūgės gėlės, o prie vartelių krūmai, puošnūs augalai, kurie dabindavo įėjimą.

Dideliame sklype gražu augalus grupuoti pagal žydėjimą: viena sklypo vieta gali suskambėti birželį, kita – rugpjūtį, dar kita vieta – spalį. Tačiau mažame sklype negali sau leisti, kad kažkuris kampas atrodytų prastai. Geriausia, jeigu parenkami tokie augalai, kurie dekoratyvūs ištisus metus.

Nerekomenduojame savo sodybų darželių puošti invaziniais, nebūdingais Kuršių nerijai augalais.

Siūloma atkreipti dėmesį ne tik į žiedus, bet ir į lapų grožį bei spalvingumą, kero formą, struktūrą. Mažame sklype bent keletas augalų turėtų būti visžaliai, kurie nenumeta lapų ar spyglių žiemą.

„Tačiau primygtinai nerekomenduojame savo sodybų darželių puošti nors ir gražiai atrodančiais, tačiau invaziniais, nebūdingais Kuršių nerijai augalais: baltažiedėmis robinijomis, šluotiniais zuikiakrūmiais, japoninėmis reinutrėmis, bitinėmis sprigėmis, vakarinėmis tujomis, baltauogėmis meškytėmis, kauleniais ir kt.“, – informavo L. Dikšaitė.

Svarbi dermė

Kuršių nerijos kultūros tyrinėtoja, nidiškė gidė Aušra Feser atkreipė dėmesį, jog kopininkų sodybų gėlių darželiai yra labai mįslinga ir sunkiai gvildenama tema.

„Informacijos yra labai nedaug. Vienokia situacija buvo iki kurortinės epochos, kitokia – kai nerijos gyvenvietėse ėmė lankytis poilsiautojai iš Vakarų Europos, kurie tikrai galėjo atvežti ir naujų augalų rūšių. Ypatingų augalų, nes aplink – smėlynai. Net kapinėse gėlų nebuvo, todėl spalvotai dažė medinius antkapinius paminklinius krikštus“, - „Vakarų ekspresui“ sakė ji.

Galimai su poilsiautojais atkeliavo ir aukštos, didžiažiedės, spalvingosios piliarožės, kurios augo skurdžiame dirvožemyje bei puikiai derėjo prie sodybų fasadų.

„Arba smidrai: iš kur jie atsirado nerijoje? Niekas jų specialiai nesodino, maistui nevartojo, tačiau jie randami. Neaišku, ar saulėgrąžos buvo auginamos tik dėl grožio, ar jas ir ūkyje naudojo. Dar vienas niuansas – buvęs glaudus ryšys su rytiniu Kuršių marių krantu. Moterys ištekėdavo už kopininkų vyrų, ir nerijoje radosi žemyninės dalies sodybų darželių madų apraiškų.

Bet kokiu atveju iki Antrojo pasaulinio karo susiformavo tam tikras tradicinių Kuršių nerijos darželių koloritas. Skurdoki buvo, palyginti su žemynu, tie darželiai, bet tuo ir ypatingi. Taigi, sodybvietėje turi būti dermė: tarp tradicinės architektūros namo ir jį supančios aplinkos, gėlynų“, - sakė ji.

Rekomenduojami augalai Kuršių nerijos sodybose*

Paprastoji alyva 

Diemedis 

Kadagys 

Paprastasis buksmedis 

Paprastasis erškėtis 

Istorinės rožės (damaskinės, šimtalapės) 

Darželinis jazminas 

Gudobelė 

Piliarožė 

Saulėgrąža 

Vaistinis smidras 

Jurginai 

Bijūnai 

Astrai (kalninis, krūminis ir kt.) 

Kosmėja 

Dedešvos 

Debesylas 

Pelynas 

Lelijos 

Vilkdalgiai 

Didysis pentinius 

Vaistinė medetka 

Topinambas 

Rudbekija (plaukuotoji, plunksnalapė) 

Mažoji žiemė 

Vienadienės 

Daugiametė saulutė 

Kitos rūšys. 

*visą 76 rūšių augalų sąrašą (parengė botanikė Asta Klimienė) galima rasti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ išleistame leidinyje „Ei, kieno kieno žalias kiemelis“.