Kūrų šeimyna - tituluotieji klaipėdiečiai, gyvenantys šokio ritmu (3)

Klaipėdiečiai Kūrai iš šalies atrodo kaip eilinė šeimyna. Tačiau epitetas „eilinė“ jiems tikrai netinka. Kiek dar yra šeimų, kur visi nariai galėtų pasigirti čempionų titulais? Susipažinkite: daugkartinis Lietuvos sportinių šokių čempionas, pasaulio čempionatų prizininkas tėtis Martynas Kūra, daugkartinė pasaulio ir Europos čempionė mama Ramunė Kūrienė, daugkartinis Lietuvos čempionas ir pasaulio vicečempionas penkiolikmetis Kipras bei Vokietijos čempionė trylikametė Lukrecija.

Vien klausantis, kokiu tempu sukasi Kūrų gyvenimas, nejučia pats imi jausti nuovargį.

Antai Kipro kasdienybė nebeįsivaizduojama be kelionių į Vilnių, kur jo laukia šokių partnerė Elzė Gintvilė Valiūnaitė.

Lukrecija išsiruošia dar toliau: kiekvieną mėnesį ji skrenda į Brėmeną, kur viename stipriausių Vokietijos klubų „Grün-Gold-Club“ šoka su partneriu Yigitu Bayraktaru.

Tuo metu Martynas su Ramune arba lydi vaikus kelionėse, arba dėstytojauja, arba teisėjauja, arba treniruoja suaugusius ir vaikus savo įsteigtame sportinių šokių klube „Žingsnis“, arba organizuoja tarptautines sportinių šokių varžybas.

Be to, pora sėkmingai plėtoja klubo veiklą Plungėje ir kuria naujus planus dar aukštesnėms viršūnėms įveikti.

Šoko „Žuvėdros“ kolektyve

Kaip atsidūrėte sportinių šokių pasaulyje?

Ramunė: Kai man buvo šešeri, mama nuvedė mane į nulinę klasę. Deja, nepatiko, kad mane versdavo miegoti po pietų. Tuo metu mama Klaipėdos universitete dirbo su Romaldu ir Skaistute Idzelevičiais. Štai jie ir patarė jai vietoje popietinio miego atvesti mane į „Žuvėdrą“. Man patiko, tėvai neprieštaravo, taip ir atsidūriau šokių pasaulyje.

Martynas: Mano atveju viskas buvo paprasčiau. Šokiai buvo pirmas būrelis, kurį išbandžiau. Vos pradėjęs šokti iš karto supratau, kad tai - mano.

Ramune, kiek žinau, Martynas šoko su partnere, o Jūs - kolektyviniame ansamblyje. Kaip visgi Jūs tapote pora?

Ramunė: Mūsų santykių iniciatorius buvo Martynas (šypsosi. - Autor. past.). Buvome labai geri draugai. Vieną vakarą sėdėjome, kalbėjomės ir kažkaip jis pasiūlė draugauti. Grįžau namo ir papasakojau mamai. Ji nustebo - juk jis už tave jaunesnis. Pamenu, ir mane šis faktas stabdė, nes nenorėjau kalbų, kad va, vyresnė suviliojo jauną berniuką. Aš buvau nedrąsi, o jis atvirkščiai - drąsus. Žodžiu, ne aš jį suviliojau, o jis - mane.

Kaip gimė šokių klubo idėja?

Martynas: Ji atsirado kol dar šokome. Pradėjome nuo šokių kursų suaugusiems - beje, iki šiol turime porų, kurios lankosi pas mus nuo pat pradžios. Tais laikais šokių kursai buvo naujiena. Vėliau, kai baigėme sportinę karjerą, pradėjome rinkti vaikus. Pirmiausia apsilankiau savo paties mokykloje - ten visi žinojo, kad šokau, ir šokau sėkmingai. Vėliau vis daugiau mokyklų direktorių pradėjo mumis pasitikėti.

Dirba ir naktimis

Papasakokite, kaip atrodo jūsų eilinė diena?

Neturime eilinės dienos - visos mūsų dienos neeilinės. Viską tenka nuosekliai planuoti. Tik dažnai būna, kad vakare susiplanuoji, o ryte atsikeli iš lovos ir viskas verčiasi aukštyn kojomis.

Pavyzdžiui, sužinai, kad reikia vežti Kiprą į Vilnių treniruotis. Jis automobilyje ir valgo, ir pamokas ruošia. Atvažiuoji į Vilnių, treniruotė nuo pusės dešimtos vakaro iki dvyliktos nakties, o tada atgal į Klaipėdą. O su Lukrecija tenka skristi į Vokietiją (Ramunė treniruoja ir jų porą. - Autor. past.).

Kaip atlaikote tokį tempą?

Ramunė: Man mano darbas labai patinka. Labiau nei valgyti (juokiasi. - Autor. past).

Ar sugebate atskirti darbą nuo šeimyninio gyvenimo?

Martynas: Jau seniai atsisakėme tokių iliuzijų. Darbas yra mūsų šeima. Dirbame visą parą. Ir auklėtinių tėveliai rašo naktimis, ir atsakinėjame naktimis. Keliaujame naktimis. Mums tai - normalu, nes mes taip įpratome gyventi nuo 6 metų.

Mūsų vaikams tai - taip pat normalu. Kitiems, aišku, taip neatrodo. Iš patirties galiu pasakyti: kuo didesnė auka, tuo geresnis rezultatas.

Abu esate tvirto charakterio, užsispyrę. Kaip, dirbant nuolat kartu, pavyksta nesusipykti?

Ramunė: Mes labai panašūs. Abu esame ambicingi. Abu trokštame daug žinių. Mus vienija tai, kad norime daug - bet ne materialinių vertybių. O kalbant apie buitį - esame pasiskirstę darbus ir tai labai padeda. Palaikome vienas kitą ir suprantame.

Šokiai - tarsi maistas sielai

Kaip sureagavote į vaikų norą eiti tuo pačiu karjeros - šokio - keliu?

Ramunė: Buvo laikas, kai gerąja to žodžio prasme aukojome savo laiką. Sėmėmės žinių ir dabar norime jas perduoti savo vaikams. Būtent todėl mūsų klubas yra stiprus, galingas ir klesti, nes mes juo gyvename. Neateiname tik atidirbti. Ateiname perduoti savo patirtį ir žinias.

Mes nežinome, ką vėliau nuspręs mūsų vaikai: kiek šoks, ar apskritai šoks - tai jų pasirinkimas. Tačiau dabar, kol mes galime su jais dalintis žiniomis, juos palaikome.

Nesijaučiate lyg verstumėte juos tai daryti?

Martynas: Ne. Mūsų, kaip tėvų, pareiga versti vaikus kažkuo užsiimti. Maži vaikai dar nesuvokia, kad teks suaugti ir greičiausiai daryti tai, kur niekas neklaus, nori ar nenori. Mūsų atveju tas vertimas labai natūralus, ir vaikai nesiskundžia. Mums pirmoje vietoje ir šokiai, ir mokslai - abu vertinami vienodai. Tiesą sakant, vaikų šokimas net džiugina - juk taip galime drauge praleisti daugiau laiko.

Kiprai, Lukrecija, o jūs nesigailite pasirinkę tėvų kelią?

„Ne“, - tvirtai choru taria abu. - „Tik to dėka esame ten, kur esame ir labai tuo džiaugiamės“, - tikina Kipras.

Ar pavyksta pailsėti nuo šokių?

Ramunė: "Mūsų poilsis - kai nesikalbame apie darbą. Tik tai beveik neįmanoma. Mūsų namuose pusryčiams - šokiai, pietums - šokiai, vakarienei - šokiai.

Martynas: „Būna, kai norisi pailsėti nuo šokių. Tik nepavyksta. Atvažiuoji į kokią šventę ir, atrodo, tuoj atsipalaiduosi, bet vis tiek kažkas ima ir paprašo pamokinti svečius šokių.“

Pergalės - kruvinas darbas

Martynai ir Ramune, Jūs savo sportinę karjerą jau baigėte, ar nepasiilgstate šokių parketo?

Ramunė: Aš tai labai. Kartais pagalvoju, kaip atrodyčiau šokdama. Bet po to susivokiu, kad galėčiau nebent senjorų grupėje šokti, ir apsiraminu (juokiasi. - Autor. past.). Sportiniai šokiai yra mano gyvenimas. Mano svajonė, kuri išsipildė. Tikrai nieko nekeisčiau.

Martynas: „O aš - ne, nepasiilgstu. Išpildžiau visas savo svajones, o dabar visos jos persikėlė į auklėtinius. Jaudinamės dėl kiekvieno “Žingsnio" nario.

Ramune, kaip pavyksta suderinti ir mamos, ir trenerės darbą?

Neslėpsiu, sunkiai. Turiu būti ir griežta, ir reikli. Bet kai matai, kad tavo vaikas tuoj verks, norisi pulti, apkabinti ir paguosti.

O kaip su kitais vaikais - auklėtiniais?

Ne kartą esu išgirdusi iš tėvų klausimą, kodėl nešaukiu ant vaikų. Bet jei galiu susikalbėti normaliai, nekeldama balso, iš manęs to niekad ir nesulauksite. Griežtumas turi būti proto ribose.

Jūsų šeima - labai tituluota. Turbūt didžiuojatės pergalėmis?

Ramunė: Kažkada pažįstamas paklausė, ar skaičiavau savo medalius, nes buvau ilgiausiai „Žuvėdroje“ šokusi narė. Man net siūlė ir į Gineso rekordų knygą įsirašyti. Bet aš nešokau dėl garbės ir medalių. Šokau, nes man tai patinka ir teikia malonumą.

Mano tikslas - įrodyti ambicijas sau, ne kitiems. Visiškai nesididžiuoju tuo, kad buvau pasaulio ar Europos čempionė. Man keista, kai kartą čempionatuose sudalyvavęs jaunimas apie tai šaukia. Tos pergalės - tai kruvinas darbas.

Taip, Kipras yra pasaulio vicečempionas, o Lukrecija - Vokietijos čempionė, bet tai - tik gražiai skambantys žodžiai, kurie neatskleidžia, kiek daug šitie vaikai dirba.

Subūrė 800 pasaulio porų

Kiprai, tapai ne tik pasaulio vicečempionu, bet ir Klaipėdos metų jaunuoju talentu. Ar šlovė nesusuko galvos?

Tai kad ta šlovė jautėsi tik pirmą savaitę po pasaulio čempionato. Nėra kada sėdėti ir apie tai galvoti, reikia judėti į priekį.

Lukrecija, tu ne tik skini pergales Vokietijoje, bet ir puikiai mokaisi čia, Lietuvoje. Kaip tau tai pavyksta?

Man labai pasisekė - jaučiu ne tik begalinį tėvų, bet ir draugų palaikymą. Jie visuomet domisi, kaip man sekėsi, džiaugiasi už mane. Pasisekė ir su partneriu - jis dėmesingas, supratingas, man su juo lengva. Apskritai aš visuomet svajojau šokti, todėl pildyti savo svajonę visai nesunku.

Martynai, neseniai surengei tarptautines sportinių šokių varžybas „Baltic Open Championships“, į kurias atvyko daugiau nei 800 porų. Surengei ir stovyklą, kurioje dėstė vieni geriausių trenerių. Kaip pavyko prisišaukti juos į Klaipėdą?

Esu tarptautinės kategorijos teisėjas, pasaulinės sportinių šokių federacijos vyriausiasis teisėjas ir egzaminatorius, tad man tenka daug keliauti ir sutikti puikių šios srities specialistus.

Mes patys stengiamės važiuoti tik į geriausias varžybas. Lygiai taip pat užsienyje „Baltic Open Championships“ jau turi gerą reputaciją, todėl prisikviesti puikių specialistų nesudėtinga.

Nepaisant itin sudėtingos situacijos šiais metais sulaukėme svečių iš Vietnamo, Filipinų, Singapūro, Vokietijos, Danijos, Izraelio.

Labai daug padeda ir tai, kad mus aktyviai palaiko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas ir jo dekanė Loreta Jonavičienė. Malonu, jog fakultetas padeda puoselėti Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių sukurtą Klaipėdos, kaip sportinių šokių sostinės, vardą, garsinti uostamiestį ir visokeriopai prisideda prie renginių ir seminarų organizavimo.

Kaip manote, ar dėl to, kad esate žinomi sportinių šokių pasaulyje, Jūsų vaikams sekasi lengviau?

Žinote, dažnai aktorių vaikai tampa aktoriais, medikų - medikais, teisininkų - teisininkais. Be abejo, visuomet bus galvojančių, kad kažkam lengviau sekasi, nes tėvai eina vienas ar kitas pareigas.

Visgi reikėtų suprasti viena: jei plaukiko vaikas tampa plaukiku, nei tėtis, nei mama už jį į baseiną nešoka ir neplaukia. Kiprui su Elze sekasi, nes jie dėl to beprotiškai daug dirba. Lukrecija apskritai šoka ir pergales skina Vokietijoje.

Ir paskutinis klausimas. Kaip manote, kokie tėvai esate?

Ramunė: Labai tolerantiški. Leidžiame daryti, ką nori, kviesti draugus, rengti namie vakarėlius. Mūsų pačių tėvai mūsų taip pat nei kontroliavo, nei zyzė. Turiu nuostabią šeimą, nuostabų vyrą ir vaikus. Mes visi labai palaikome vieni kitus.

Kipras: Esame netradicinė šeima. Dažnai pats apie tai pagalvoju. Bet esu įsitikinęs, kad tas netradiciškumas yra visai geras dalykas. Jei visos šeimos būtų vienodos, būtų neįdomu.

 

 

FOTO APRASAS Kipras ir Lukrecija Kūrai žygiuoja tėvų pramintu keliu - garsina Klaipėdą savo pergalėmis.

FOTO APRASAS Ramunė ir Martynas Kūrai patirties sėmėsi iš garsiųjų „Žuvėdros“ vadovų Romaldo ir Skaistutės Idzelevičių, o dabar patys savo patirtį perteikia jaunimui.

FOTO AUTORIUS Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Darbas yra mūsų šeima. Dirbame visą parą. Ir auklėtinių tėveliai rašo naktimis, ir atsakinėjame naktimis. Keliaujame naktimis. Mums tai - normalu, nes mes taip įpratome gyventi nuo 6 metų.

Mūsų namuose pusryčiams - šokiai, pietums - šokiai, vakarienei - šokiai.

Ne kartą esu išgirdusi iš tėvų klausimą, kodėl nešaukiu ant vaikų. Bet jei galiu susikalbėti normaliai, nekeldama balso, iš manęs to niekad ir nesulauksite. Griežtumas turi būti proto ribose.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder