Tačiau, prieš bronzos amžiaus katastrofą pirmą kartą istorijoje susiformavo „pasaulinė” ekonomika, atsirado tarptautinis darbo pasidalijimas, suklestėjo prekyba, menai ir tarptautiniai santykiai.
Tačiau, prieš bronzos amžiaus katastrofą pirmą kartą istorijoje susiformavo „pasaulinė” ekonomika, atsirado tarptautinis darbo pasidalijimas, suklestėjo prekyba, menai ir tarptautiniai santykiai.
Pagrindinis elementas
Nedidelės Anglijos pietvakariuose esančios Kornvalio grafystės (Cornwall) apeiginė vėliava yra juodo stačiakampio formos audeklo su balto kryžiaus atvaizdu. Baltas kryžius simbolizuoja alavą, o juodas vėliavos audinys – rūdinę uolieną. Alavas yra regiono simbolis. Nors vėliava atsirado moderniaisiais laikais, jos simbolika atspindi vietą, kurią Kornvalis užėmė nuo bronzos amžiaus iki 1994 m., kai buvo uždaryta paskutinė alavo kasykla.
Kornvalis tapo pasauliniu alavo kasybos centru dar prieš Romos imperijos ir helenistinės civilizacijos klestėjimo laikus. Nuo trečiojo tūkstantmečio pr. m. e. iš čia alavas buvo gabenamas jūra vartotojams visame senovės pasaulyje. Alavas – sidabriškai baltas, minkštas, plastiškas metalas – yra pagrindinis bronzos amžiaus elementas.
Bronza, nuo kurios ir kilo šio istorinio laikotarpio pavadinimas, yra dviejų metalų lydinys. Tai vario ir legiruojančio (rišančiojo) komponento lydinys. Dažniausiai alavas yra ši sudedamoji dalis. Tačiau šis metalas žemėje randamas 35 kartus rečiau nei varis. Į varį pridėjus alavo galima gauti kietesnį, tvirtesnį ir lengvesnį metalą, lyginant su praeityje žmogaus atrastu grynu variu.
Bronzos atsiradimas leido apginkluoti senovės kariuomenes pranašesniais ginklais nei variniai ir akmeniniai. Alavas mūšio lauke buvo strategiškai svarbus ne tiek dėl karinio meistriškumo, kiek dėl technologinio pranašumo.
Taigi, alavas buvo strategiškai svarbus. Senovės pasaulio kariuomenės priklausė nuo alavo, kuris buvo reikalingas bronzai lydyti, buvimo ar nebuvimo. Nėra bronzos – nėra šarvų ir ginklų. Valstybės siekė kontroliuoti prekybos kelius. Formavosi nacionaliniai interesai ir politika, vyko tarptautinė prekyba ir karai.
Supervalstybės
XIII a. pr. m. e. viduryje bronzos amžiaus civilizacija buvo pačiame pakilime. Praeis dar vienas šimtmetis, ir jos buvusios didybės neliks nė pėdsako. Tačiau kol senovės pasaulis stebi supervalstybių – Naujosios karalystės Egipto ir Hetitų imperijos, įsikūrusios dabartinės Turkijos, Sirijos ir Kipro teritorijoje, konfrontaciją. Ramzio II vadovaujamas Egiptas aktyviai plėtė savo sienas į šiaurę, į Palestiną ir Finikiją. Jam priešinosi galinga Hetitų imperija, kuri plėtėsi jo link.
Artimuosiuose Rytuose, dabartinio Izraelio ir Libano teritorijoje, svarbiausių prekybos kelių kryžkelėje, buvo įsikūrę turtingi finikiečių miestai Levante ir Kanaane, priklausomi nuo to meto supervalstybių.
Dabartinės Graikijos vietoje – Kretos ir Mikėnų miestai-valstybės, nepriklausomų mažų valstybių konglomeratas, kurias vienijo bendra kalba ir kultūra. Iš čia kilo senovės ir šiuolaikinės Graikijos ištakos. Žemyniniams Artimiesiems Rytams atstovauja Babilonas ir Asirijos imperija dabartiniame Irake bei Sirijos valstybės.
Tačiau senovės galybės ne tik kariavo. Bronzos amžiuje gimė diplomatija ir atsirado pirmosios tarptautinės sutartys. Buvo palaikomas diplomatinis susirašinėjimas ir sudaromos dinastinės santuokos.
Šalys teikė viena kitai humanitarinę pagalbą derliaus trūkumo ir stichinių nelaimių metu. Tarptautinėse sutartyse buvo numatyta išduoti į svetimą teritoriją pabėgusius nusikaltėlius.
Akadų kalba – Asirijos ir Babilono kalba – senovės pasaulyje užėmė tokią pat vietą kaip šiandien anglų kalba, ja buvo sudaromos sutartys, vyko susirašinėjimas.
Karas tarp Egipto ir Hetitų imperijos baigėsi 1258 m. pr. m. e. Egipto faraonui Ramziui II ir hetitų karaliui Hattuzilui III pasirašius taikos sutartį. Tai buvo karas be aiškios pergalės nė vienai pusei. Pirmosios istorijoje žinomos taikos sutarties pasirašymas reiškė strateginės pusiausvyros pasiekimą.
Pasaulyje buvo pasiektas santykinis karinis ir ekonominis paritetas. Kariniai konfliktai tarp civilizuotų valstybių vis dar vyksta, tačiau nė viena iš konfliktuojančių šalių negali įgyti pranašumo.
Vos tik viena valstybė pradeda įgyti persvarą, visos kitos susivienija prieš ją. Karai tampa nepelningi. Kariai atgimsta kaip prekybininkai. Bronzos amžiaus civilizacijose pasaulis tampa globalus.
Globalizacija
Bronzos amžiuje susiformavo pirmasis istorijoje tarptautinis darbo pasidalijimas. Egiptas neturėjo savo metalo telkinių, bet augino kviečius. Hetitai ir kipriečiai kasė varį. Mikėnai užsiėmė jūrų prekyba ir teikė logistikos paslaugas. Finikiečiai prekiavo visoje Viduržemio jūroje, plaukė už Herkulio stulpų ir gabeno alavą iš britų Kornvalio.
Žinoma, alavo telkinių yra ir Šiaurės Ispanijoje, būsimoje Prancūzijos Bretanėje ir dabartiniuose Čekijos Rūdiniuose kalnuose. Tačiau Kornvalio alavas buvo ypatingas. Tai buvo dideli, natūralūs alavo telkiniai.
Vėliau kalnakasiai kasė kasyklas ir išgaudavo šį retą metalą po žeme, bet tada jis buvo tiesiog po jų kojomis. Kitais keliais iš dabartinės Anatolijos (Hetitų imperijos) ir Kipro (iš šios salos kilęs lotyniškas vario pavadinimas cuprum) varis buvo gabenamas į Egiptą ir Mesopotamiją (Babiloną ir Asiriją).
Vėliau kalnakasiai kasė kasyklas ir išgaudavo šį retą metalą po žeme, bet tada jis buvo tiesiog po jų kojomis. Kitais keliais iš dabartinės Anatolijos (Hetitų imperijos) ir Kipro (iš šios salos kilęs lotyniškas vario pavadinimas cuprum) varis buvo gabenamas į Egiptą ir Mesopotamiją (Babiloną ir Asiriją).
Visuotinai pripažintu standartu tapo specialios formos 2-3 cm pločio „jaučio odos” vario luitai su gamintojo ženklu.
Prekiauta ne tik metalais. Metalų lydymui svarbi mediena, kuri naudojama lydymo krosnyse ir laivų statybai. Mikėnų Graikijoje ir Mažojoje Azijoje iškirsta nesuskaičiuojami kiekiai medienos.
Svarbi Egipto eksporto prekė, be grūdų, – stiklas. Jis kartu su bronza yra viena pirmųjų žmogaus sukurtų medžiagų. Stiklinių karoliukų iš Egipto taip pat rasta dabartinėje Škotijoje ir Baltijos jūros pakrantėje, kur buvo kasamas gintaras. Taip pat vyko kultūriniai mainai. Perimami žodžiai apibūdinantys daiktus ir metalus.
Perimamos įrankių gamybos ir karinių bei prekybinių laivų gamybos technologijos. Egipto inžinieriai stato tvirtoves dabartinėje Ispanijoje. Vyksta intensyvūs žmonių mainai. Atsiranda gerai išvystyta prekybos atstovybių sistema. Didžiuosiuose uostamiesčiuose auga diasporos.
Perimamos įrankių gamybos ir karinių bei prekybinių laivų gamybos technologijos. Egipto inžinieriai stato tvirtoves dabartinėje Ispanijoje. Vyksta intensyvūs žmonių mainai. Atsiranda gerai išvystyta prekybos atstovybių sistema. Didžiuosiuose uostamiesčiuose auga diasporos.
Pagrindiniai prekybos keliai driekiasi palei jūrą ir upes. Tai paaiškina laivų statybos ir apskritai technologijų plėtrą.
Pagrindiniai prekybos keliai driekiasi palei jūrą ir upes. Tai paaiškina laivų statybos ir apskritai technologijų plėtrą.
Technologijos
Kelių kol kas nėra, pagrindiniai keliai – vandens keliai. Didžiąją dalį krovinių gabena pakrančių laivyba ir upių transportas. Didėjant prekių apyvartai, didėja laivų statybos poreikis. To meto laivai yra įspūdingi. Egipte rastas laivas, priklausantis Cheopso laidojimo kompleksui, yra 43,5 m ilgio. Šiuolaikinės Britanijos teritorijoje aptikta panašių prekybai skirtų laivų liekanų. Jų ilgis siekia iki 12 metrų. Netoliese taip pat rasta metalinių įrankių
Metalurgija taip pat yra pažengusi į priekį. Pirmoji bronza buvo gaminama iš vario pridedant į jį arseno. Tačiau jis labai nuodingas. Tai jau buvo žinoma. To meto metalurgai kentėjo nuo visos puokštės profesinių ligų.
Neatsitiktinai mituose ir legendose jie vaizduojami kaip nykštukai, šlubi ar garbiniuoti, o jų išvaizda dažniausiai būna atstumianti. Bronzai gaminti taip pat naudotos polimetalinės rūdos, kuriose kartu randama vario ir alavo, tačiau tokių telkinių buvo nedaug ir jie greitai išsekdavo.
Daugelis bronzos dirbinių, rastų Egipte, Kretoje ir vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, pagaminti iš vadinamosios arseninės bronzos. Tačiau bronzos, kurių antroji sudedamoji dalis yra alavas, yra aukštesnės kokybės. Tokiame lydinyje – „klasikinėje” bronzoje – alavo yra iki 22%.
Norint pagaminti tokią bronzą, reikėjo turėti vario ir alavo, taip pat medienos, kurią buvo galima paversti kuru. Be to, norint išlydyti varį, reikėjo sukurti 1084 °C temperatūrą, o alavui pakakdavo 232 °C temperatūros.
Metalų rūdos ir mediena buvo skirtingose senovės pasaulio vietose, todėl reikėjo plačios prekybos, kad jas būtų galima sujungti vienoje vietoje ir pagaminti bronzą.
Geležį buvo lengviau apdoroti. Jai nereikėjo antro komponento. Ji buvo daug labiau paplitusi nei varis, arba daug retesnis alavas. Geležies metalurgija galėjo būti vien tik vietinė. Jai nereikėjo plačios tarptautinės prekybos. Tačiau norint išlydyti geležį, lydymo krosnies temperatūrą reikėjo pakelti iki 1539 °C. Ilgą laiką tai buvo nepasiekiamas uždavinys.
Būtent geležies technologijos atsiradimas ilgą laiką buvo laikomas bronzos amžiaus civilizacijų nuosmukio priežastimi. Kaip bronziniai ginklai leido jiems dominuoti prieš kaimynus, kurie neturėjo bronzos gamybos technologijos, taip šiaurės barbarų geležiniai ginklai tikriausiai leido žlugti kadaise klestėjusioms bronzos amžiaus valstybėms. Tačiau tai tik viena iš hipotezių.
Apokalipsė
Mokslininkai vis dar ieško katastrofos, lėmusios Viduržemio jūros regiono civilizacijų nuosmukį, priežasčių. „Tamsiuosius amžius, sekusius po pirmosios istorijoje civilizacinės apokalipsės, lydėjo kultūros ir prekybos nuosmukis, praktinis rašto praradimas. Senovės miestai buvo sunaikinti. Didingas šventyklas ir rūmus pakeitė primityvūs statiniai.
Geležies metalurgijos atradimas Balkanuose buvo laikomas viena iš bronzos amžiaus žlugimo priežasčių. Achajai ir danai, sardai, filistinai ir etruskai, apsiginklavę naujais, tobulesniais geležiniais ginklais, išsilaipino prie bejėgių aukštai išsivysčiusių tautų krantų, ugnimi ir geležiniais kalavijais nušlavė jų miestus.
Kita priežastis buvo klimato kaita. Į Viduržemio jūros valstybes iš šiaurės plūstelėjo ne tik naujais ginklais ginkluoti barbarai. Kartu su jais atkeliavo ir jų šeimos. Tai buvo tautų kraustymasis, panašus į Didįjį tautų kraustymąsi jau IV-VII mūsų eros amžiuje.Dėl ciklinės klimato kaitos Šiaurės Atlante sukeltų šaltų orų Europos pietuose trūko maisto, o šiaurėje kilo badas. Tuo metu barbarais laikytos tautos buvo priverstos migruoti į pietus.
Dėl ciklinės klimato kaitos Šiaurės Atlante sukeltų šaltų orų Europos pietuose trūko maisto, o šiaurėje kilo badas. Tuo metu barbarais laikytos tautos buvo priverstos migruoti į pietus.
Tam įtakos turėjo ir bendras bronzos amžiaus valstybių nuosmukis. Panašus į penktajame mūsų eros amžiuje įvykusį Romos žlugimą, o praėjus dešimčiai šimtmečių po barbarų užkariavimo, penkioliktajame mūsų eros amžiuje, žlugo Bizantija.
Kai ją užkariavo osmanai, išsivysčiusios valstybės patiria sisteminę krizę. Vyksta valdančiojo elito degradacija. Biurokratinis aparatas praranda efektyvumą. Korupcija ir vidinė kova dėl valdžios pakerta valstybingumo pamatus. Naikindami susilpnėjusias civilizacijas barbarai padėjo pamatus naujoms – jau geležies amžiaus – civilizacijoms. Civilizacijoms, apie kurias dar išgirsime.
Naujojo pasaulio gimimas
Pažangią bronzos amžiaus civilizaciją pakeitė „tamsieji amžiai”, apimantys maždaug 1200-800 m. pr. m. e. Šiuo laikotarpiu beveik visur Viduržemio jūros regione išnyksta miestų gyvenimas. Pagrindiniai prekybos keliai išnyko arba žlugo, buvo prarasta daug žinių ir technologijų.
Tačiau ant bronzos amžiaus valstybių griuvėsių gimsta naujos civilizacijos – helenistinė Graikija, finikiečių Kartagina, kurią „turi sunaikinti” romėnai, senovės Etrurijoje, Apeninų pusiasalyje, gimsta etruskų civilizacija. Po kelių šimtų metų etruskus pakeis romėnai, ir atsiras Romos imperija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą