Lygnugariškiai, vadinti dar Šileikynu ir Smarglynu

Pradžia – XVIII amžiuje

Kaimui priklauso 87,07 ha dydžio žemės plotas. Mažiausią seniūnijos kaimą Lapgaudžius Lygnugariškiai lenkia beveik 24 hektarais, o Cigonalius – tik 26 arais.

Centrinę kaimo dalį raižo Alanto slėnis ir juo vingiuojanti upės vaga. Šiaurės rytinį kampą kerta vingiuotas dešinysis Alanto intakas Karkluojė, o rytiniu pakraščiu, ties riba su Kalniškiais, Alanto link, skuba nuo Anužių atitekantis Juodupis.

Iš pietų, nuo Bumbulių miško pietvakarine kaimo dalimi vinguriuoja dar vienas Alanto intakas, vadinamas tiesiog Upeliu. Pietiniu pakraščiu praeina rajoninės reikšmės kelias Kartena–Kalniškiai–Anužiai.

Didžiąją daugumą kaimo teritorijos apima brandūs miškai ir jaunuolynai, augantys minėtų upių slėniuose, jų pakrantėse ir aukštumose. Vakarinėje dalyje esantis senas miškas, kuriame dominuoja spygliuočiai, vadinamas Eglynėliu.

Į rytinį kaimo pakraštį patenka Domarko miškas, kurio didžioji dalis auga gretimame Lubių kaime. O žemdirbių branginama dirbama žemė apima tik ketvirtadalį teritorijos – per 20 ha.

Lygnugariškių kaimas susiformavo XVIII a. antroje pusėje, naujakuriams pradėjus kurtis abipus Alanto upės plytėjusioje bendro naudojimo plėšininėje Kartenos dvaro miško ir ganyklų žemėje.

Vietovardis kilo iš asmenvardžio „Lygnugaris“ ir lietuvių kalbos vietovardžiams būdingos priesagos -išk- variantu „-iškiai“. Rašytiniuose šaltiniuose vietovės vardas buvo rašomas Lignugariškiai, Lygnugariškiai, rečiau – Lygnugariškė, Lygnugariai (žem. Lygnugarē). Žemaičiai kretingiškių tarme kaimą vadino Līgnogarėškē.

XIX a. pradžioje kaime tebuvo 2, o 1846 m. – 8 sodybos, kuriose įsikūrusios žemdirbių šeimos už būstą Kartenos dvarui mokėjo nustatytus mokesčius, o už išsinuomotą žemę – činšą. Dvare žemdirbiai turėjo atlikinėti ir kai kurias lažo prievoles: pastotės, talkos ir pan.

Po baudžiavos panaikinimo reformos dalis žemdirbių gavo nuosavybės teisę į iki tol dirbtą žemę, kurią privalėjo išsipirkti iš dvaro savininkų. Išbaudžiavinti žemdirbiai 1861 m. tapo valstybės piliečiais ir buvo priskirti Kartenos valsčiaus valstiečių luomui.

O dvarui likusiai žemei administruoti dvarininkai Pliateriai pastatė palivarką, kuris pavaldus buvo grafo Adomo Pliaterio įkurtam ir Kartenos valdos administraciniu centru tapusiam Gaudučių palivarkui.

Laisvų valstiečių žemės įsiterpė į palivarko valdas, todėl jų nausėdija gavo ne kaimo, o vienkiemio statusą ir carinės Rusijos laikais buvo laikoma užusieniu. Tiek užusienis, tiek ir palivarkas tebebuvo vadinami Lygnugariškiais.

O aplinkinių kaimų gyventojai šias dvi gyvenvietes ėmė vadinti Smarglynu (žem. Smarglyns). Vėliau, palivarką išsinuomojus bajorui Šileikai, šiam ūkiui prigijo nuomininko pavardė, ir vietovė imta vadinti Šileikynu arba Šileikinu (žem. Šėleikins).

Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų XIX a. antroje pusėje–XX a. pr. parengtuose Kretingos ir Kartenos apylinkių topografiniuose žemėlapiuose Lygnugariškių vardas nenaudojamas. Juose yra pažymėtos palivarko ir valstiečių sodybos, kurios priskiriamos prie Kalniškių kaimo.

Vaikų gyvybes šienavo ligos

1902 m. Lygnugariškiuose gyveno 28 žmonės. Iš jų 12 valstiečių šeimininkavo nuosavoje žemėje užusienyje, o 16 žmonių – palivarko ūkvedžio ir kumečių šeimos – buvo įsikūrę palivarke, administruodami ir dirbdami grafo Adomo Pliaterio žemę.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios metrikų knygose Lygnugariškių užusienis vienur vadinamas vienkiemiu, kitur – kaimu.

1916–1921 m. jame gyveno Kartenos valsčiaus valstiečių luomui priklausančios Petronėlės Lygnugarytės ir Leonardo Drakšų, Karolinos Paksaitės ir Ignaco Šlyžių, Domicėlės Abartaitės ir Kazimiero Pocių, Emilijos Budrikaitės ir Antano Pocių, Petronėlės Kniukštaitės ir Jono Beržonskių, o palivarke minimos kumečių – Salantų valsčiaus valstiečių Petronėlės Ostreikaitės ir Kazimiero Budrių bei Kartenos valsčiaus valstiečių Teklės Martynaitės ir Kazimiero Baltuonių šeimos.

Valstietis Jonas Beržonskis, gimęs 1886 m. Jono ir Onos Stankevičienės Beržonskių šeimoje, pagal tėvo liniją priklausė bajoriškas šaknis turinčiai žemaičių giminei, kuri kildino save iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnaus, Žemaičių kunigaikščio Klausučio.

Pasak šios giminės istorijos tyrinėtojo Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio, Jonas Beržonskis priklausė kunigaikščių Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminės palikuonių Kartenos šakai, kurios pradininkas buvo Kazimieras Beržanskis, miręs 1710 m. Kunigaikštiškąją minėtos giminės kilmę 1930 m. lapkričio 15 d. Kaune patvirtino Lietuvių bajorų draugijos centro valdyba, išdavusi legitimacijos aktą. Tačiau tarpukario Lietuvoje šis dokumentas neteikė kilmingųjų luomo atstovams privilegijų ar lengvatų, o tebuvo tik simbolinis šeimos istorijos liudininkas.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje Lygnugariškius persekiojo tuo metu karo nualintose teritorijose paplitusios ligos, kurios 1916–1921 m. nusinešė 9 žmonių gyvybes.

Vienkiemiu arba kaimu (soda) vadinamoje gyvenvietės dalyje mirė septyni, o palivarke – du asmenys. Visi jie buvo mažamečiai, nuo dviejų savaičių iki penkerių su puse metų amžiaus vaikai.

Net penki vaikai Anapilin iškeliavo 1920 m., o mirties priežastis nurodyta nežinoma liga. Panašu, kad tai buvęs ispaniškasis gripas arba tais metais Kretingos apskrityje išplitusi šiltinė. Net dviejų vaikų – dukterų Kazimieros ir Valentinos, 1920 m. ir 1921 m. neteko Domicėlės Abartaitės ir Kazimiero Pocių šeima.

O Petronėlė ir Jonas Beržonskiai 1920 m. gruodžio 14 d. ir 29 d. atsisveikino su pusantrų metų sūneliu Edvardu bei su vienerių metų ir vieno mėnesio amžiaus dukrele Karolina. Mirusieji šarvoti neilgam – laidoti Kartenos parapijos kapinėse kitą dieną. Tik Beržonskiai abu savo vaikus palaidojo po dviejų dienų.

Jonas ir Petronėlė Beržonskiai 1925 m. liepos 22 d. ir rugpjūčio 16 d. neteko dar pusantrų metų sūnaus Antano ir trijų mėnesių dukters Valerijos, susirgusių tymais. Juos tėvai ir parapijiečiai be kunigo po dviejų dienų šermenų išlydėjo amžinybėn parapijos kapinėse.

Kotrynos Kvedaravičiūtės (iš Suvalkijos) ir Jono Drakšo santuokos nuotrauka. Iš Janinos Drakšaitės-Stonkienės archyvo, publikuota 2016 m. Nijolės Vasiliauskienės parengtame Kretingos muziejaus leidinyje „Kartenos seniūnijos išnykę kaimai“.

„Užderėjo“ vestuvių

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Lygnugariškės, kitaip – Šileikino, kaime 1923 m. buvo registruoti 5 ūkiai su 35 gyventojais. Tarpukariu per Lietuvos žemės reformą palivarką 1923–1931 m. išparceliavus, jo žemė buvo prijungta prie kaimo, o nauja gyvenvietė išsaugojo Lygnugariškių vardą, nors apylinkės žmonės ir toliau ją vadino Šileikynu.

Kaime tarpukariu ūkininkavo Kazimiero ir Domicėlės Pocių, Jono ir Petronėlės Beržonskių, Edvardo Pryžginto, Kazimiero Kniūkštos, Prano Šlyžiaus šeimos. 1924 m. kaime apsigyveno Steponas Kazlauskas, gavęs žemės sklypą išparceliuotame palivarke, o nuo 1933 m. dirbęs mechaniku ir budėtoju prie Minijos pastatytoje Stonaičių elektrinėje, priklausančioje Plungės miesto elektros stočiai.

Į išparceliuoto palivarko žemėje suformuotus nedidelius sklypus Lietuvos žemės reformos metu kėlėsi daugiausia kumečiai, jauni bežemiai vyrai ar jaunos šeimos, kilusios iš bežemių ir mažažemių.

Reformos metais ūgtelėjusiame kaime 1922–1938 m. įvyko mažiausiai 10 santuokų, kurios buvo registruotos Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Iš jų net aštuonios santuokos palietė Domicėlės ir Kazimiero Pocių šeimą.

Pirmoji 1922 m. gegužės 27 d. ištekėjo dvidešimt vienerių metų duktė Petronėlė, vyru pasirinkusi ketveriais metais vyresnį Juozą Baltuonį iš Vėlaičių kaimo. Jos dvidešimtmetė sesuo Matilda 1926 m. gegužės 22 d. sumainė žiedus su kitu vėlaitiškiu, trisdešimt dvejų metų Juozu Drakšu.

O dvidešimt ketvirtus metus einantis merginų brolis Kazimieras Pocius 1927 m. vasario 15 d. vedė dvidešimtmetę Kazimierą Domarkaitę iš kaimyninio Gaudučių kaimo. Trečioji sesuo – šešiolikos metų Akvalina Pociutė, 1931 m. rugsėjo 12 d. tapo dvidešimt penkerių metų Dauginčių kaimo našlio Antano Piniko žmona.

Trisdešimt devynerių metų Lygnugariškių jaunikis Konstantinas Jazdauskis 1932 m. vasario 7 d. vedė trisdešimtmetę Agnę Šlyžiutę iš Dauginčių kaimo. 1933 m. vasario 25 d. dar vienas Kazimiero ir Domicėlės Pocių sūnus, dvidešimt trejų metų Stanislovas Pocius, susituokė su vienmete Agne Kubiliūte iš Kalniškių kaimo.

Po dviejų dienų santuokos keliu žengė ir vyresnysis Stanislovo brolis, dvidešimt septynerių metų Julijonas Pocius, vedęs dvejais metais jaunesnę Domicėlę Šlyžiutę. 1935 m. liepos 14 d. už bendraamžio Kalniškių kaimo žemdirbio Ignaco Kubiliaus ištekėjo ketvirtoji Pocių duktė, dvidešimt trejų metų Stanislava.

Dar dvejos vestuvės įvyko 1938 m.: dvidešimt ketvirtus metus einantis Jonas Beržonskis sausio 30 d. vedė metais vyresnę Magdaleną Milašiūtę iš Asteikių kaimo, o birželio 28 d. antrąkart susituokė vyriausias Pocių sūnus, trisdešimt ketverių metų našlys Kazimieras Pocius, vedęs trimis metais vyresnę Mortą Domarkaitę iš Eitučių kaimo.

Kiti Lygnugariškių jaunuoliai antrųjų savo pusių ieškojo atokesnėse vietovėse, todėl jų santuokos pagal to meto tradiciją buvo registruojamos toje bažnyčioje, iš kurios parapijos buvo kilusi jaunoji. Net iš Suvalkijos žmoną Kotryną Kvedaravičiūtę parsivežė Jonas Drakšas. Kotryna garsėjo kaip gera siuvėja, todėl kaimynai ir visos apylinkės gyventojai dažnai užsukdavo į Drakšų namus norėdami užsisakyti, kad pasiūtų suknelę, vyriškas kelnes ar kitą rūbą.

Neaplenkė sovietų represijos

Sudarant Lietuvos žemės vardyną, Lygnugariškiuose apsilankęs surašinėtojas užfiksavo tik keturis vietovardžius. Suprantama, kad iš nedidelio palivarko ir vienkiemio išaugęs naujakurių kaimas negalėjo pasigirti tokia gausybe senųjų vietovardžių, kaip kaimynystėje esantys senesnes savo istorijos ištakas turintys kaimai.

Du užrašyti vietovardžiai – Šileikynas (Smarglynas) ir Lygnugariškiai (Lygnugariai) atspindėjo kaimo vardo kilmę, o kituose dviejuose buvo užfiksuoti upių vardai. Iš kaimynystėje esančių Anužių Pyplinių balų atitekantis ir per Rėndorinės Stropaus žemę bei valdišką mišką tekantis Juodupio upelis žemaitiškai vadintas Joudopiu. O kitas Alanto intakas vadintas Lazdopiu (liet. Lazdupiu) arba tiesiog Opaliu (liet. Upeliu). Jis prasidėjo K. Kniūkštos laukuose, o vasaromis išdžiūdavo.

Kaimo ūkininkai valdė nedidelius, vidutiniškai 8–14 ha, žemės sklypus. Todėl pirmosios sovietų okupacijos metais, 1940 m. spalio mėn. sudarant Kartenos valsčiaus Žemės fondą, iš jų nebuvo atimta nė vieno aro žemės, nes ūkininkai neturėjo didesnės kaip 30 ha dydžio žemės valdos.

Po Antrojo pasaulinio karo kilęs rezistencinis judėjimas ir atsinaujinusios sovietų valdžios represijos neaplenkė šio nedidelio miškų apsupto kaimo. Ūkininko Prano Prižginto sūnus Edvardas Prižgintas (1917–1948) pokariu tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanų rėmėju ir ryšininku, o 1948 m. įstojo į šios apygardos Kardo rinktinės Buganto kuopą, tapdamas partizanu ir pasirinkdamas slapyvardį Garsas.

Su šešiais bendražygiais jis žuvo 1948 m. rugpjūčio 11 d. netoli gimtojo kaimo – Balsiškių kaimo miške, prie Tyro durpyno, patekęs į Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareivių bei Kartenos, Skuodo, Salantų, Darbėnų ir Kretingos valsčių stribų surengtą pasalą. Šiandien jo atminimas įamžintas Kartenos kapinių koplyčioje bolševizmo aukoms atminti bei Balsiškiuose pastatytame atminimo ženkle

Garbinga praeitis – dokumentuose ir prisiminimuose

1949 m. kuriantis kolūkiams, didesnioji dalis kaimo valstiečių buvo priskirta prie Eitučių kolūkio, kuris apėmė Eitučių, Kupšių ir Lygnugariškių kaimus. Kartenos valsčiaus likusio laisvo valstybinio žemės fondo vardiniai sąrašai liudija, kad 1949 m. į kolūkį dar nebuvo įstoję Edvardas Prižgintas, Vladas Slyžius ir Kazys Jazdauskas.

Pirmajam priklausė 8,37 ha dydžio sklypas, kurio pusę sudarė ariama žemė, o likusią – pievos, miškas ir nenaudojama žemė. Vladas Slyžius valdė 12,76 ha, kurių trečdalį sudarė ariama žemė su sodyba, sodu ir daržu, kitą trečdalį – pievos ir ganyklos, likusią dalį – nenaudojama žemė. 1950 m. įstojus į Eitučių kolūkį, jam buvo palikta tik 60 arų: po 2 arus sodybai, sodui ir daržui bei 54 arai ariamos žemės.

O Kazio Jazdausko individualiam valstiečio sklypui 1950 m. tebepriklausė 8,05 ha (3,41 ha ariamos, 2,24 ha ganyklų, 1,74 ha krūmų) žemės. Kretingos muziejaus 2016 m. etnografinės ekspedicijos dalyviams senieji kaimo gyventojai paliudijo, kad prieškariu ir pokario metais kaime gyveno Baltuoniai, Beržonskiai, Antanas ir Genovaitė Domarkai, Stanislovas ir Kleopa Domarkai, Jonas ir Kotryna Drakšai, Kazimiero Jazdausko šeima, Vladas ir Ona Jurkai, Knietos, Mamertas ir Elena Narmontai, Vytautas ir Adelė Narmontai, Julius ir Domicėlė Pociai, Kazimiero Pociaus šeima, Vladas ir Agnė Šlyžiai.

Papasakojo, kad Vytautą Narmontą kolūkio pirmininkas nusivežė į festivalį ir liepė palankiai pasisakyti apie sovietų valdžią. Tačiau šis įlipęs į tribūną pasakęs: „Kovokim už Jėzų Kristų, o ne už komunistus“. Už tai saugumiečių buvo suimtas ir ištremtas.

Praėjus pokario negandoms, Lygnugariškiuose 1959 m. buvo 24 gyventojai, t. y. trečdaliu mažiau negu per 1923 m. pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą. Įsibėgėjus kolektyvinių ūkių plėtrai ir vienkieminių kaimų naikinimui, 1979 m. čia buvo registruoti tik 3, o 1989 m. – 1 gyventojas, Antanas Prižgintas. Vėliau vykę surašymai liudija, kad nuo 2001 m. kaime gyventojų nebeliko.

Šiandien Lygnugariškiuose yra pora sodybviečių be nuolatinių gyventojų. Garbingą vietovės praeitį mena tik archyviniai dokumentai, seni žemėlapiai, materialinės ir dvasinės kultūros tyrinėtojų užrašyti senųjų gyventojų prisiminimai apie gimtąjį kaimą ir jame gyvenusius žmones.