Meilę ir ramybę Lietuvoje atradęs siras: „Nebuvau matęs ir juo labiau lietęs moters plaukų“

Prieš trejus metus Lietuvoje, kurioje su tėvais ir trimis broliais apsigyveno kaip pabėgėlių šeima, prieglobstį radęs vyras naktimis jau nekrūpčioja nuo sprogstančių bombų ir nesibaimina, kad bet kurią akimirką po karinių atakų gali likti be namų ar netekti artimųjų.

Salih gyvenimas šiuo metu visiškai neprimena ankstesnio – kupino išgąsčio, baimės ir nežinios dėl rytojaus.

Nuolat besišypsantis, neblogai lietuviškai kalbantis juodų skvarbių akių siras turi daugybę su šeima ir verslu susijusių svajonių ir ateities planų.

Kaune įsikūrusio vyro mintys šiuo metu daugiausia sukasi apie prieš porą mėnesių paties įkurtą „Barbers“ kirpyklą. Joje dirba ne tik jis. Darbo vietų siras įkūrė ir čia dirbantiems grožio meistrams lietuviams.

Salih mintys šiuo metu daugiausia sukasi apie neseniai įkurtą nuosavą kirpyklą.
Gintauto Bitvinsko nuotr.

„Padariau tai, apie ką svajojau ne vienus metus. Supratau, kad tai tikrasis mano pašaukimas. Žinoma, prieš tai reikėjo sutaupyti nemažai pinigų. Dalį jų paskolino mano bičiuliai lietuviai verslininkai, padėjo rasti grožio oazei tinkamą vietą, jaukiai įrengti, įsigyti profesionalų įrangos.

Interjerą savo rankomis sukūrėme su dvejais metais jaunesniu broliu Bilalu, kuris taip pat dirba kirpėju. Labai daug padėjo mano draugė Julija. Be daugybės dalykų, jai teko internetu užsakyti daugelį būtinų prekių, nes aš kol kas nemoku rašyti ir skaityti lietuviškai“, – atvirai pasakojo pašnekovas.

Siras tikino, kad prieš įkurdamas nuosavą kirpyklą jis jau dirbo kirpėju, turėjo nuolatinių klientų. Išgirdę, kad Salih nutarė pradėti verslą ir įrengti savo grožio erdvę, klientai jį sveikino ir nusekė paskui jį.

„Man labai smagu, kad žmonės renkasi ne vietą, o meistrą. Tai – didelis įvertinimas ir paskata dirbti dar geriau, tobulėti, domėtis naujausiomis kirpimo mados tendencijomis“, – tikino Salih.

Paklaustas, ar lietuviai vyrai pakankamai dėmesio skiria savo išvaizdai, siras sakė, kad yra tokių stileivų, kuriuos jis kerpa kartą per savaitę. Yra ir tokių, kurie į kirpyklą ateina kartą per mėnesį.

S.Rahimui patinka matyti vyrus, kurie rūpinasi ne tik plaukais, bet ir barzda.

„Kurį laiką teko gyventi ir dirbti Turkijoje, ten išmokau tvarkyti barzdas. Lietuviai taip pat pamėgo auginti barzdas, dažnas atėjęs prašo ją sutvarkyti. Jiems patinka, kai barzda formuojama naudojant karštus rankšluosčius.

Tačiau kol kas čia dar neteko sutikti nė vieno, kuris norėtų turėti taip preciziškai sutvarkytą barzdą kaip turkai.

Ten meistrams tenka barzdas tvarkyti net su pincetu po plaukelį. O procedūra gali užtrukti 2 ar 3 valandas“, – pasakojo grožio meistras.

Nors vyras labai ilgisi Sirijos, savo gimtojo Alepo miesto, ten likusių senelių ir plačios giminės, ateitį jis sieja su Lietuva.

S.Rahimas tikino nejaučiantis vietos žmonių priešiškumo dėl to, kad yra pabėgėlis.

Kauniečiai ir apskritai lietuviai, anot siro, yra tolerantiški, gerai nusiteikę jo ir jo artimųjų atžvilgiu. Kol dar kildavo problemų dėl lietuvių kalbos, aplinkiniai S.Rahimui mielai pagelbėdavo.

„Esu dėkingas žmonėms už kiekvieną čia praleistą laimingo, o, svarbiausia, ramaus ir saugaus gyvenimo dieną. Kaunas yra šiuolaikiškas, patogus gyventi miestas, jo išdėstymas nesunkiai perprantamas, jame gyvena daug jaunų žmonių.

Girdėjau apie stereotipus, žmonių priešiškumą pabėgėlių atžvilgiu, tačiau mano patirtis kitokia. Žmonės man tolerantiški, draugiški. Netrūksta tokių, kurie suvokia, kad pabėgėliai atvyksta iš karo zonų traumuoti, palikę savo tėvynę, namus ir artimuosius.

Ne kartą esu sulaukęs siūlymo pagelbėti, ypač kai išgirsta mane prabylant lietuviškai. Neslėpsiu, iš pradžių kalbėti nebuvo lengva, bet jaučiau, kaip žmonės vertina mano pastangas mokytis lietuvių kalbos“, – teigė siras.

Jis atskleidė, kad kilus karui gyventi Sirijoje, iš kurios jis išvyko beveik prieš 8 metus, tapo labai baisu.

Salih teigimu, žmonėms, nemačiusiems karo, turbūt labai sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi, kai aplink nuolat krinta bombos, sužeidžiami ar žūsta žmonės, nėra elektros, vandens.

„Mūsų šeima bandė gyventi karo sąlygomis, tačiau gyvenimas tapo nebepakeliamas. Eidamas į mokyklą ar miestą nežinojau, ar grįšiu gyvas. Baisiausia buvo, kai vieną dieną į mūsų namus pataikė bomba. Namas buvo sugriautas iki pamatų, likome be nieko. Tėvai dėl mūsų ir savo saugumo nutarė palikti Siriją“, – kraupiais gyvenimo prisiminimais dalijosi S.Rahimas.

Pirmiausia šeima atsidūrė Turkijoje, kur prieglobstį rado milijonai nuo karo pabėgusių sirų. Tiesa, nuvykti į šią šalį nebuvo lengva. Reikėjo ieškoti žmogaus, kuris padeda Sirijos pabėgėliams kirsti šios šalies sieną su kaimynine Turkija.

Turkijoje S.Rahimas su artimaisiais gyveno ketverius metus, bet įsikurti, susirasti nuolatinį darbą ir užsidirbti pragyvenimui jiems buvo sunku.

Salih dirbo ir granito fabrike, ir arabų bei turkų kalbų vertėju.

Vyras tikino, kad didžiausia laimė buvo nusišypsojusi, kai „Barbers“ kirpykloje jis kuriam laikui gavo meistro pagalbininko vietą. Tas darbas buvo arčiausiai širdies, tačiau nebuvo labai pelningas.

„Dėl sunkaus gyvenimo pateikėme prašymą migruoti į Europą. Mums buvo pasiūlyta galimybė vykti į Lietuvą, Latviją ar Estiją. Nė apie vieną iš šių šalių beveik nieko nežinojome.

Pradėję domėtis internete pasirinkome Lietuvą ir esame dėkingi, kad ji mus priėmė“, – tvirtino pabėgėlis.

Vos atvykę į Lietuvą Salih ir jo šeima kelis mėnesius gyveno Jonavos rajone, Rukloje, įkurtame Pabėgėlių centre, vėliau – Jonavoje. Vyras tikino, kad jam labai svarbu buvo kuo greičiau rasti darbą.

Kai Pabėgėlių centre vyro paklausė, ką jis moka ir ką norėtų dirbti, jis atsakė, kad Turkijoje jam yra tekę dirbti kirpykloje.

S.Rahimas sulaukė siūlymo baigti kirpėjų mokyklą Kaune ir iš karto sutiko. Po mokslų jis grįžo į Jonavą, tačiau ten įsidarbinti galimybių buvo nedaug.

Todėl prieš dvejus metus su tėvais ir broliais siras persikėlė gyventi į Kauną ir pradėjo dirbti kirpėju.

Sirijoje įprasta, kad vyrai dirba nuo jaunų dienų. Įprastai jų šeimos būna gausios, moterys dirba retai, nes rūpinasi vaikais ir namais.

Du Salih broliai dar nepilnamečiai, mokosi mokykloje. Jauniausiam Majidui – 8 metai, o Basharui – 16 metų.

S.Rahimas prisiminė, kad įsikurti Lietuvoje nebuvo labai lengva, nes viskas atrodė neįprasta. Žmonės kitaip gyvena, elgiasi, kitaip valgo, rengiasi, bendrauja, laikosi kitokių tradicijų.

Salih buvo keista net tai, kad Lietuvoje moterys ir vyrai lankosi toje pat kirpykloje. Rytų šalyse moteris kerpa tik moterys, o vyrus – tik vyrai.

Salih mintys šiuo metu daugiausia sukasi apie neseniai įkurtą nuosavą kirpyklą.
Gintauto Bitvinsko nuotr.

„Kol gyvenau Sirijoje, nebuvau matęs ir juo labiau lietęs moters plaukų, žinoma, išskyrus savo mamos. Moterys mūsų krašte ryši skaras arba dėvi hidžabus. Joks svetimas vyras negali prisiliesti prie jų plaukų“, – pabrėžė S.Rahimas.

Išpuoselėtus moters plaukus vyras vadina vienu gražiausių jos papuošalų. Mylimoji Julija S.Rahimą taip pat sužavėjo ilgais tamsiais plaukais.

Su šia mergina siras susipažino prieš metus, kai abu dirbo vienoje kirpykloje. Užsienietis sakė, kad Julija į akį krito vos ją išvydus, tačiau jis stengėsi palaikyti draugiškus santykius, elgėsi džentelmeniškai – pakviesdavo drauge pavalgyti, jeigu Julija vėlai baigdavo darbą, parveždavo ją namo.

Vyras nustebo, kai kartą Julija su juo pamėgino kalbėti arabiškai. Iš jos lūpų sklido necenzūriniai žodžiai, bet ji net nenutuokė to.

Pasirodo, mergina norėjo padaryti Salih įspūdį ir paprašė pažįstamų studentų pamokyti ją bent kelių arabiškų frazių. Jie rimtais veidais Juliją išmokė ne visai gražių žodžių. O ji, neįtardama apie nešvankybes, jomis prabilo kalbėdama su siru.

Iš šios istorijos vėliau ne kartą Salih ir Julija smagiai pasijuokė.

„Po kelių mėnesių pažinties Julija man tarsi juokaudama padarė užuominą, kad norėtų būti pakviesta į pasimatymą. Tai mane pamalonino ir kartu nustebino. Neslėpsiu, baiminausi, ar jai iš tikro patinku, ar jai smagu su manimi bendrauti, ar norėtų susitikinėti, todėl pirmas iniciatyvos nerodžiau“, – pasakojo S.Rahimas.

Pora tapę jaunuoliai kuria bendrus ateities planus, drauge dirba.

Apie grįžimą į gimtinę ar net nuvykimą aplankyti artimųjų, siro teigimu, kalbėti dar anksti.

Jis internetu dažnai bendrauja su savo seneliais, kitais giminaičiais. Jie pasakoja, kad karas nutolo, bet padėtis Sirijoje vis dar labai sunki, gyventi šalyje iki šiol nesaugu, žmonės įbauginti, trūksta darbo, maisto, vandens, elektros.