Milijonai būdų gyventi. Kambodža

Pa­gal sta­tis­tiką, mūsų ša­lis yra vie­na pir­mau­jan­čių ne tik nuosta­bių spor­ti­ninkų skai­čiu­mi, bet ir al­ko­ho­lio var­to­ji­mu. Pas­ta­ra­sis fak­tas ne­džiu­gi­na, ži­nant be­sai­kio al­ko­ho­lio žalą svei­ka­tai, pi­ni­gi­nei, šei­mai, veik­lai ir ki­toms gy­ve­ni­mo sfe­roms.

Na, bet jau­čiu pa­reigą sa­vo straips­niu ne dar la­biau pa­tam­sin­ti, o pra­švie­sin­ti, orien­tuo­tis ne į al­ko­ho­lio žalą, o į pa­saulį ir ga­li­my­bes, ku­rios at­si­ve­ria jo at­si­sa­kius. Tad no­riu pa­si­da­lin­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie tai, kaip va­karė­lio iš­mai­ny­mas į blai­vius nuo­ty­kius Kam­bod­žo­je su­spindė­jo ki­to­mis spal­vo­mis.

Ro­jaus sa­la ir gir­ti lan­ky­to­jai

Bal­tutė­lis smėlis ir be ga­lo skaid­rus van­duo. Ar aš ro­ju­je? Esu pa­čia­me gra­žiau­sia­me, šva­riau­sia­me ir tuš­čiau­sia­me pa­plūdi­my­je, apie kurį nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vau girdė­ju­si. Tai Koh Rong Sam­leoum sa­la Kam­bod­žo­je. Po burz­gian­čio mies­to, kur per taršą ne­si­ma­to dan­gaus, čia būti – tik­ra at­gai­va. Nėra mo­to­ri­nio trans­por­to, nėra net in­ter­ne­to.

Lau­ki­niai pa­plūdi­miai, drau­giš­ki sa­los šu­nys ir dar drau­giš­kes­ni vie­ti­niai.

Viet­na­me su­tik­to drau­go pa­kvies­ta vėl su­si­bur­ti šio­je sa­lo­je, nu­vyks­tu į hos­telį (vieš­butį pi­giai nak­vy­nei, kur vie­na­me kam­ba­ry­je daž­niau­siai ap­si­sto­ja nuo 4 kar­tais net iki 16 žmo­nių).

Ši vie­ta yra gar­si jaunųjų ke­liau­tojų iš Ang­li­jos, Ame­ri­kos, Vo­kie­ti­jos, Aust­ra­li­jos ir Iz­rae­lio va­karė­liais. Dieną links­mybės per­ke­lia­mos ant til­to, naktį tęsiasi pa­plūdi­mio ba­re. Mu­zi­ka nu­ty­la la­bai vėlai, o pus­ry­čiams pa­si­ro­do tik ke­le­tas veidų.

At­šo­ku vieną naktį. Die­vi­nu šokį ir tą bend­rystę tarp ke­liau­tojų iš skir­tingų pa­sau­lio kraštų, ta­čiau pa­lie­ku va­karėlį ganė­ti­nai anks­ti. Nors ir sma­gu, ne­jau­čiu pil­nos laimės – lyg būčiau ne sa­vo vie­to­je.

Al­ko­ho­lis tik svai­gi­na, bet vi­du­je at­si­ra­du­sios tuš­tu­mos neuž­pil­do, tik dar la­biau pra­ple­čia, pa­gi­li­na.
Nu­ta­ru­si, jog kitą dieną pra­lei­siu ki­taip, kopė­čio­mis už­li­pu į ant­rą dvi­gulės lo­vos aukštą, už čiu­ži­nio kraštų už­kai­šio­ju nuo uodų sau­gantį tink­lelį, nuo triukš­mo į au­sis įsi­ki­šu kamš­tu­kus ir už­mie­gu pa­si­sem­ti jėgų ki­to­kiai die­nai.

Bend­ra­min­čiai, džiunglės ir slap­ti pa­plūdi­miai

Ry­tas. Pro akių vo­kus skver­bia­si be ga­lo nuo­sta­bi, ug­nin­ga švie­sa. Išė­ju­si į lauką pa­si­svei­ki­nu su sa­vo mėgsta­miau­siu vaiz­du – saulė­te­kiu. At­sisė­du ant ak­mens ir ste­biu šios vie­tos rea­lybę – vie­ti­nius žmo­nes, ren­kan­čius kal­nus va­ka­rykš­čių skar­di­nių ir šiukš­lių, grėbstan­čius pa­plūdimį ir at­sar­giai apei­nan­čius ten už­mi­gu­sius gir­tus „ba­liau­nin­kus“.

Man be­si­mėgau­jant švie­žio­mis vai­sių sul­timis, priei­na ko­le­ga ke­liau­to­jas iš Los And­že­lo (JAV). Pa­si­da­linę įspūdžiais apie šią salą abu nu­si­juo­kia­-
me – no­rai su­tam­pa, tad jau ne­tru­kus ima­me pla­nuo­ti, kaip ištrūk­ti iš čia ir pa­ma­ty­ti, kas sle­pia­si ki­to­se sa­los da­ly­se.

O jau po ke­lių mi­nu­čių sėdi­me sa­los tak­si – lai­ve­ly­je – ir ke­liau­ja­me į Auk­sinį pa­plūdimį. Tie­sa, no­rint pa­siek­ti jį rei­kia dar va­landą žings­niuo­ti per neišgrįs­tus ke­lius ir „džiung­les“.

Ei­da­mi tru­putį pa­si­klys­ta­me ir lyg ty­čia iš nie­kur iš­dygs­ta spor­tiš­ka, leng­vu žings­ne­liu pėdi­nan­ti pa­nelė. Ši po pa­saulį ke­liau­jan­ti jo­gos mo­ky­to­ja iš Vo­kie­ti­jos mums ne tik pa­ro­do ke­lią, bet ir re­ko­men­duo­ja vėliau atei­ti į Saulė­lyd­žio pa­plūdimį.

Pa­sak jos, nuo­sta­bes­nio saulė­lyd­žio nei šia­me slap­ta­me ro­ju­je ne­ra­si­me. Int­ri­guo­ja, bet ra­cio­na­liai pamąstę nu­mo­ja­me ran­ka – gi ne­spėtu­me į pa­sku­tinę valtį grįžti at­gal. Tad pa­sa­ko­me AČIŪ ir ke­liau­ja­me nu­ro­dy­ta kryp­ti­mi Auk­si­nio pa­plūdi­mio link.

Pa­sie­kia­me nuo­sta­baus gro­žio ir vi­siš­kai tuš­čią auk­si­nio smėlio krantą. Po va­landėlės pa­si­mėga­vi­mo šiuo ne­dau­ge­lio at­ras­tu ro­jaus kam­pe­liu jau­čiamės lyg laimėję si­dab­ro me­dalį – vis­gi kir­ba min­tis apie iš­girtąjį Saulė­lyd­žio pa­plūdimį. Ta­čiau vėl nu­mo­ja­me ran­ka ir nu­sprend­žia­me ke­liau­ti at­gal, kad spėtu­me į pa­sku­tinį tak­si.

Bet su­ta­pi­mas – ke­ly­je vėl su­tin­ka­me šią grakš­čią mer­giną, kvie­čian­čią į „sa­vo“ pa­plūdimį. „Juk tai, kad vėl su­si­ti­ko­me, yra ženk­las!“ – su­šun­ka ji.
Jau po pus­va­land­žio esa­me šia­me ty­lia­me pa­plūdi­my­je. Iš bam­bu­ko su­regz­tos pa­stogės, jau­kios lem­putės tarp pal­mių, ha­ma­kas ir su­pynės, žvel­gian­čios į be­ga­linį ho­ri­zontą.

O šis kin­ta su kiek­vie­na se­kun­de, skaid­ri oran­žinė spal­va at­si­spin­di van­dens veid­ro­dy­je... Sus­to­ja lai­kas. Pri­si­me­nu te­tos Bi­rutės žod­žius: „Saulė­lyd­žiui per ankš­ta aky­se, įsi­lei­siu šir­din“. Ši nuo­sta­bi at­mos­fe­ra už­pil­do tuš­tumą...

Lai­ve gy­ve­nan­tys vie­ti­niai

Su­te­mus lai­kas vėl grįžta į eg­zis­ten­ciją. Su bend­ra­ke­lei­viu pa­žvel­gia­me vie­nas į kitą, dro­viai nu­si­šyp­so­me – o kas da­bar? Naktį ke­liau­ti per sa­los džiung­les ir kaž­kaip ras­ti, kas mus par­pluk­dys na­mo? Mums pa­vyks!

Po va­lan­dos bro­vi­mo­si per tam­sumą ir ša­bakš­ty­nus, esa­me ki­ta­me kran­te, kur  iš­si­ri­kiavę daug vi­so­kiau­sio dyd­žio laivų lai­ve­lių. Ne­ri­mau­ja šir­dis: juk vėlus va­ka­ras – ar ra­si­me, kas mus galėtų par­ga­ben­ti?

Už­duo­tis tik­rai ne­leng­va ir po pus­va­land­žio jau esa­me be­veik pra­radę viltį, kai pa­ma­to­me ant til­to sėdin­čią šeimą. Nedrą­siai priei­na­me ir klau­sia­me to pa­ties: „Gal ži­no­te, kas būtų toks ge­ra­no­riš­kas ir galėtų mus par­pluk­dy­ti į „Pa­mi­šu­sios be­ždžionės“ hos­telį?“

„Ži­no­ma! – at­sa­ko vy­riš­kis – Prisės­ki­te, o mes pa­si­rūpin­si­me“. Sėda­me ant me­di­nio til­to. Ša­lia mūsų –  mo­te­ris ir gu­vi jos 5-erių duk­rytė. Ki­tas vy­riš­kis ant gro­te­lių ke­pa žuvį.

Be­ma­tant prie­š mus at­si­ran­da lėkštutės, į jas de­da­ma švie­žiai pa­gau­ta ir iš­kep­ta žu­vis. Nors šei­ma ne­la­bai kal­ba ang­liš­kai, su­si­kal­ba­me ta vi­suo­ti­ne „paukš­čių“ kal­ba ir ges­tais, o svar­biau­sia – šyp­se­nomis. Šei­mi­nin­kas mums pa­pa­sa­ko­ja, kad šei­ma gy­ve­na lai­ve, todėl to­kios va­ka­rienės yra jų kas­die­nybė.

Pa­ga­liau su­si­skam­bi­nus su hos­te­lio val­ties sa­vi­nin­kais paaiškė­ja, kad šie gir­ti ir ne­ga­li at­vyk­ti mūsų pa­siim­ti. Ta­čiau ne­tru­kus iš­vys­ta­me at­plau­kian­čią did­žiulę mo­to­rinę valtį. Padė­ko­ja­me nuo­sta­biai šei­mai ir sėda­me į sa­vo trans­portą tikė­da­mie­si, kad vai­ruo­to­jai nėra tiek gir­ti, kad užst­rig­tu­me ke­lionės vi­du­ry­je. Mums pa­vy­ko!

Kas tik­rai už­pil­do širdį

„Stop!“ – su­šun­ku mums nu­plau­kus į tam­sumą. Val­tis su­sto­ja ir jos šei­mi­nin­kai ži­no, kodėl. Perb­rau­kiu van­denį ran­ka. Jau­čiuo­si lyg būčiau at­ke­lia­vu­si iš ki­tos pla­ne­tos.

Po kiek­vie­no ran­kos ju­de­sio lyg bliz­gu­čiai su­žai­ža­ruo­ja tūkstan­čiai švie­se­lių. Plank­to­nas. Tai ma­žy­čiai jūros gy­ven­to­jai, švie­čian­tys tam­sia­me van­de­ny­je. Lyg vai­kai brau­kia­me per van­denį ir krykš­tau­ja­me. Ar tai rea­lu? Ar tai tik­ra?

At­si­tokė­ju tik grįžus į „kitą pa­saulį“, kur gar­siai pla­ka mu­zi­ka ir ai­di dai­nuo­jan­tis jau­ni­mas. Ne­pa­sie­ku­si va­karė­lio at­si­sėdu neapš­vies­to­je pa­plūdi­mio vie­to­je ir ste­biu mėnu­lio šviesą ne­nuils­tan­čio­se ban­go­se.

Štai kas ma­ne tik­rai nuo­šird­žiai džiu­gi­na – gam­ta ir jos su­kur­ti ste­buk­lai, vie­ti­niai žmonės ir jų at­vi­ros šir­dys. Įsi­ka­su ko­jas į šiltą smėlį ir dėko­ju sau už viską, ką pa­ty­riau šian­dieną. Už tai, kad iš­mai­niau vi­sos die­nos va­karėlį į ke­lia­vimą, į gamtą, už spon­ta­niš­kus spren­di­mus ir švelnų nerū­pes­tin­gumą.

Už tai, kad įsik­lau­sius sa­vo šir­dies ir at­si­sa­kius to, kas ne­be­ten­ki­na, at­si­ve­riu nau­joms ga­li­mybėms.

Su­tin­ku nuo­šird­žių žmo­nių, at­ran­du dau­giau tikrų, ne­su­vai­dintų pa­tir­čių, ku­rios ne tik pra­tur­ti­na ma­no is­to­ri­jas, bet ir au­gi­na ma­ne kaip as­me­nybę, pa­si­ruo­šu­sią ir to­liau ženg­ti pa­sau­lio ke­liais ir mo­ky­tis iš pa­kelė­je su­tiktų žmo­nių ir gam­tos.

Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.