Harvardo fiziko provokacija: nustatė tikslią rojaus vietą visatoje

Savo naujausioje teorijoje jis teigia, kad vieta, kurią religijos vadina rojumi, gali būti ne dvasinė abstrakcija, o fizinis objektas, egzistuojantis už mums pažinios visatos ribų. 

Nors ši idėja sužavėjo mokslo populiarinimo sekėjus, akademinė bendruomenė išlieka skeptiška.

Rojaus vieta: 439 sekstilijonai kilometrų nuo Žemės

M. Gileno teorija remiasi Edvino Hubble’o dėsniu, teigiančiu, kad galaktikos tolsta nuo mūsų tuo greičiau, kuo didesnis atstumas jas skiria. Pasiekus tam tikrą ribą – vadinamąjį kosminį horizontą – galaktikos tolsta greičiu, prilygstančiu šviesos greičiui. 

Pasak mokslininko, būtent už šios ribos, esančios maždaug už 439 sekstilijonų kilometrų, gali egzistuoti sritis, kurioje galioja visiškai kitokie fizikos dėsniai.

Ši teorija bando rasti bendrą kalbą tarp Einšteino reliatyvumo teorijos ir senovinių dvasinių sampratų.

M. Gilenas argumentuoja, kad kosminėje riboje laikas, toks, kokį mes jį suprantame, tiesiog nustoja egzistuoti. Praeities, dabarties ir ateities išnykimas sutampa su religiniu rojaus, kaip amžinos ir nekintančios vietos, apibrėžimu.

Kritika: riba nėra siena

Kiti fizikai ir astronomai į šiuos teiginius žiūri atsargiai. 

Konektikuto koledžo profesorius Alexas Yanninas pabrėžia fundamentalų skirtumą: kosminis horizontas nėra fizinė vieta ar siena, o tik galutinė riba, iki kurios mus gali pasiekti šviesos signalas. 

Tai, kad mes negalime matyti nieko už šios ribos, nereiškia, kad ten prasideda kita būties forma – tai tiesiog reiškia, kad visatos amžius (13,8 mlrd. metų) yra per trumpas, kad šviesa iš tolimesnių sričių spėtų mus pasiekti.

Mokslininkų teigimu, M. Gileno bandymas susieti laiko sustojimą reliatyvumo teorijoje su rojumi yra labiau poetinė interpretacija nei griežtas mokslinis įrodymas. 

Tačiau idėja, kad visata už horizonto gali būti vyresnė už Didįjį sprogimą, įneša papildomos intrigos į šiuolaikines kosmologines diskusijas.

Tarp skaičių ir tikėjimo

M. Gileno teorija puikiai iliustruoja amžiną žmogaus poreikį moksliškai paaiškinti tai, kas nepaaiškinama. Nors dauguma fizikų šį tyrimą priskiria metafizikai, jis atveria svarbią diskusiją apie tai, kur baigiasi empiriniai duomenys ir prasideda filosofinės interpretacijos. 

Požiūris į Didįjį sprogimą kaip į „pasaulio sukūrimo“ atitikmenį rodo, kad net ir moderniausi mokslo modeliai dažnai nejučiomis atkartoja archajiškus pasakojimus, o rojus už kosminio horizonto lieka viena drąsiausių, nors ir sunkiai įrodomų, hipotezių.