„Kosminiai randai“: ar ankstyvosios Visatos stygos atvers kelius kelionėms laiku?

Pulsarų anomalijos ir gravitacinės bangos

Susidomėjimas šiomis egzotiškomis struktūromis atgimė po to, kai radijo signalai iš tolimų pulsarų (itin tankių, besisukančių žvaigždžių) parodė keistus laiko svyravimus. 2020 m. užfiksuoti nereguliarumai dešimčių milisekundžių tikslumu privertė mokslininkus suabejoti tradicine astrofizika.

Nors iš pradžių manyta, kad tai supermasyvių juodųjų skylių susiliejimo pasekmė, žurnale Physical Review Letters paskelbti modeliai rodo kitką:

Kosminės stygos: Jos galėjo susidaryti netrukus po Didžiojo sprogimo, kai Visata vėso ir vyko simetrijos lūžiai.

Energijos pėdsakai: Šios gijos vibruodamos generuoja žemo dažnio gravitacines bangas, kurios „idealiai“ atitinka pulsarų stebėjimo duomenis.

Stygų teorija ir kelionės laiku

Jei mokslininkams pavyks patvirtinti kosminių superstygų egzistavimą, tai taps didžiausiu šimtmečio atradimu fizikoje. Tai leistų sujungti bendrąją reliatyvumo teoriją su kvantine mechanika.

Tačiau labiausiai kaitinanti vaizduotę dalis – uždaro laiko kreivės. 

Kai kurių fizikų nuomone, manipuliuojant erdvėlaikio geometrija aplink šias neįtikėtinos masės stygas, teoriškai įmanoma sukurti sąlygas, leidžiančias judėti laiku. 

Tai iškeltų fundamentalius klausimus apie priežastingumą ir pačias Visatos ribas.

Dulkių vaidmuo gyvybės kilmėje

Kol vieni mokslininkai žvelgia į makroskopines stygas, kiti tiria kosmines dulkes. Nustatyta, kad jos veikia kaip katalizatorius ekstremaliomis sąlygomis. 

Būtent ant šių mineralinių dalelių paprastos molekulės (anglies dioksidas, amoniakas) virsta sudėtingais junginiais, būtinais gyvybei atsirasti. 

Tad Visata mus moko: ir didžiausios stygos, ir smulkiausios dulkės yra vienodai svarbios mūsų egzistencijai.