Mokslininkas įvardijo vienintelį veiksnį, kuris neleidžia žmonėms gyventi iki 1000 metų

Kaip rašo „Daily Galaxy“, straipsnyje, paskelbtame „Bio Essays“, di Magalhães pateikia „butelio kaklelio“ ilgaamžiškumo hipotezę. 

Remiantis jo tyrimu, ankstyvieji žinduoliai buvo stipriai spaudžiami dėl būtinybės greitai daugintis ir išgyventi, tuo metu, kai maisto grandinėje dominavo dinozaurai. 

Šis evoliucinis stresas galbūt lėmė tai, kad jie prarado tam tikras genetinės savybes, kurios kadaise užtikrino ilgesnę gyvenimo trukmę. 

Laikui bėgant, šie genetiniai praradimai tapo neatskiriama žinduolių, įskaitant ir mūsų, biologijos dalimi.

„Kai kurie iš seniausių žinduolių buvo priversti gyventi maisto grandinės apačioje... evoliucionuodami, kad išgyventų greitai daugindamiesi“, – aiškina jis.

Jo nuomone, šis prisitaikymas negrįžtamai pakeitė tai, kaip žinduoliai, įskaitant žmones, patiria senėjimą.

Dalis de Magalhaeso teorijos numato fermentų, atkuriančių ultravioletinių spindulių padarytą žalą, pavyzdžiui, fotoliazės, praradimą. 

Šių fermentų nėra daugumoje žinduolių, įskaitant žmogų, ir manoma, kad jie išnyko iš mūsų genomo dinozaurų eroje. 

Šis praradimas gali būti susijęs su naktiniu gyvenimo būdu, kurį ankstyvieji žinduoliai perėmė siekdami apsisaugoti nuo plėšrūnų, o tai sumažino poreikį apsaugoti save nuo ultravioletinių spindulių, bet taip pat išjungė galingą DNR remonto mechanizmą.

Jis taip pat pateikia kitų rūšių pavyzdžius palyginimui. 

Pavyzdžiui, kai kurie ropliai, tokie kaip aligatoriai, gali nuolat atauginti dantis, o žmonės to negali – galbūt tai yra evoliucijos kompromiso rezultatas, kai greitis buvo svarbesnis už ilgaamžiškumą. 

Šie dėsningumai rodo, kad evoliucijos eigoje mes galbūt praradome daug regeneracinių funkcijų.

Pasak de Magalhães, šių mechanizmų supratimas gali padėti mums sukurti gydymo metodus, leidžiančius sulėtinti ar netgi atgręžti žmogaus senėjimą.

Jo idėja: vieną dieną senėjimą bus galima kontroliuoti tokiu pačiu būdu, naudojant terapiją, nukreiptą į jo pagrindinius biologinius procesus. 

Vienas iš perspektyvių kandidatų yra rapamicinas, junginys, jau naudojamas medicinoje organų atmetimo prevencijai. 

Tyrimai rodo, kad jis gali prailginti kai kurių žinduolių gyvenimą 10–15 procentų, ir dabar mokslininkai tiria jo platesnį potencialą kovojant su senėjimu.

Kol genetiškai ilgaamžiškumo pasiekti nepavyks, mokslininkai gyvenimo trukmei pratęsti rekomenduoja vartoti „supermaisto produktus“, kurie padeda sumažinti lėtinių ligų ir ankstyvos mirties riziką.