Visata – tik iliuzija? Kodėl Stepheno Hawkingo holografinė teorija gali pasirodyti teisinga
Naujausi gravitacinių bangų stebėjimai patvirtino vieną svarbiausių Stepheno Hawkingo prielaidų apie juodąsias skyles, atverdami duris į visiškai naują kosmoso supratimą.
Nuo XX a. pabaigos egzistuoja teorija, teigianti, kad įprastos erdvės ir laiko realybės pagrindu gali slėptis holograma.
Fizikai iki šiol nesutarė, kokią formą gali įgauti ši holograma, tačiau pati idėja pakeitė teorinę fiziką iki neatpažįstamumo.
Dešimtmečius bandyta sujungti Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją ir kvantinę teoriją, o holografinė teorija gali tai padaryti, rodydama, kad abi jos gali būti skirtingais, tačiau vienas kitą papildančiais to paties fizinio realybės aprašymais.
Laikas kaip holografinė projekcija
Galbūt visa mūsų besiplečianti visata gali būti holograma, kaip manė fizikas Stephenas Hawkingas.
Mums žinomose hologramose trečioji erdvės dimensija atsiranda iš šviesos, projektuojamos ant paviršiaus, tačiau kosmoso atveju holografinis kodavimas gali vykti laiko dimensijoje.
S. Hawkingas spėjo, kad laikas gali atsirasti iš nesuskaičiuojamų susipynusių kvantinių bitų arba kubitų.
Pagal šią idėją, virš susipynusių kubitų veikia kodas, kuris sukuria Visatą, o mes šį procesą suvokiame kaip laiko tėkmę.
Jei ši teorija teisinga, ji priverstų permąstyti Visatos gimimą: Didysis sprogimas žymėtų ne tik laiko pradžią, bet ir mums pažįstamų fizikos dėsnių atsiradimą, o iki jo nieko neegzistavo.
Juodosios skylės – efektyviausi Visatos kietieji diskai
Stephenas Hawkingas atrado, kad juodosios skylės nėra tiesiog tuščios bedugnės. Jos saugo milžinišką informacijos kiekį apie savo istoriją ir visus į jas patekusius objektus.
Fizikas netgi išvedė matematinę formulę, apibūdinančią jų entropiją (netvarkos laipsnį), kuri parodė neįtikėtiną faktą: juodųjų skylių atminties talpa priklauso nuo jų įvykių horizonto paviršiaus ploto, o ne nuo vidinio tūrio.
Tai buvo pirmoji holografijos idėja šiuolaikinėje fizikoje. Norėdami apskaičiuoti informacijos kiekį, turime ne vertinti vidų, o „padengti“ paviršių tinkleliu iš mažyčių kvantų (10⁻³³ cm), kur kiekvienas neša vieną informacijos bitą. Iš kvantinės perspektyvos atrodo, kad juodosios skylės neturi vidinės erdvės, o yra hologramos.
Teorijos patvirtinimas LIGO observatorijoje
Pagrindinė S. Hawkingo teorija teigė, kad juodosios skylės gali tik didėti, o susiliejus dviem objektams, jų bendras paviršiaus plotas turi būti didesnis už pradinių dalių sumą.
Praėjusiais metais, pasitelkę LIGO observatoriją, mokslininkai užfiksavo galingą gravitacinę bangą, sukeltą dviejų juodųjų skylių susiliejimo už 1,3 milijardo šviesmečių.
Astrofizikai nustatė, kad naujosios juodosios skylės, kurios masė 30–40 kartų viršija Saulės masę, įvykių horizonto plotas iš tiesų yra didesnis nei pradinių objektų plotų suma.
Nors tai patvirtina S. Hawkingo matematines prognozes, gravitacinės bangos vis dar neatskleidžia paslaptingos mikrostruktūros – kas tiksliai yra tie kubitai, saugantys informaciją juodosios skylės paviršiuje.
Atsakymai į šiuos klausimus gali galutinai patvirtinti, ar mūsų Visata yra holografinė projekcija.
Šaltinis: „Science Focus“
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą