Nesigėdiju vyriškų ašarų

Aktoriaus, režisieriaus, ilgamečio Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Boleslovo Juškevičiaus ir pedagogės Janinos Juškevičienės šeimoje gimęs solistas pasvajodavo apie aktorystę, bet vidinis cenzorius, sėdėjęs jo širdyje, patardavo nusileisti ant žemės.

Visgi vienas lemtingas likimo posūkis Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui davė pirmąjį jo vadovą ir elegantišką, visada pasitempusį solistą Š. Juškevičių.

Jūs niekada nebijojote scenos?

Tai būdavo ne scenos baimė, bet nepasitikėjimas savimi, kuris nulėmė ir mano gyvenimo kelio pasirinkimą: nedrįsau svajoti apie aktorystę. Buvo ir kitų aplinkybių: muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vidurinėje mokykloje nemėgau ir nesisekė matematika, tad tėvai po aštuonių klasių pasiūlė rinktis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją (tais laikais - aukštesnioji muzikos mokykla).

Taip susiklostė, kad įstojau į muzikos teorijos specialybę ir dėl to visai nesigailiu. Tas pradinis muzikologinis išsilavinimas labai pravertė vėliau, studijuojant, vedant koncertus, dirbant muzikos mokytoju. Tačiau jei ne mano dvejonės, viskas galėjo būti kitaip...

Turėjot būti akordeonininkas?

Akordeonai tais laikais buvo labai populiarūs, prieinami, madingi instrumentai, tai tėvai nupirko ir mums su broliu Andriumi, kuris taip pat mokėsi muzikos mokykloje. Atvirai pasakius, man labiau patikdavo groti „iš klausos“, o ne iš natų, kurias duodavo mokytoja.

Mano tėvų namuose nuolatos skambėdavo muzika. Bet koks susibūrimas pas mus neapsiribodavo vien pašnekesiais. Ano meto žmonės daug dainuodavo! Pasėdėjo, užvalgė ir... prasideda dainos, o aš bandydavau akordeonu pritarti. Ir man pavykdavo.

Kai buvau kūdikis, mama man dainuodavo lopšines, tėvas - sekdavo paties pramanytas pasakas. Ta meniška aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė.

Nuo mažų dienų Dramos teatras buvo tarsi mano antrieji namai. Kai tavo tėvas - teatro direktorius, bilietų pirkti nereikia, tad aš ten sėdėdavau ir sėdėdavau: mylimiausius spektaklius žiūrėdavau po keliolika kartų, ypač nemirtingus, sukurtus režisieriaus Povilo Gaidžio. Žavėjausi aktorių vaidyba, jų improvizacijomis. Tai buvo mano pasaulis.

Kirbėjo kartais galvoje ta aktorystė, bet vidinis cenzorius laikė šį norą tvirtai užgniaužęs. Nebuvo drąsos net tėvui apie tai prisipažinti.

Kai jau buvau įstojęs į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, baigęs pirmą muzikos mokytojo kursą, P. Gaidys Klaipėdoje rinko pirmą aktorių kursą. Tada vis dar galvojau, kad aktorystė - ne mano kelias.

Tačiau studentiškoje teatrinėje veikloje dalyvavau aktyviai ir su malonumu. Nors studijavau muzikos pedagogiką, tačiau visa mano esybė buvo ten, kur mokėsi būsimieji režisieriai. Esu vaidinęs jų režisuotose spektaklių ištraukose, kartu su jais rengdavome studentiškas šventes.

Tais laikais fakultetuose nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties tiesiog virė studentiškas gyvenimas. Studentų buvo šimtai, dabar, deja, tik dešimtys. Ir renginiai būdavo grandioziniai: mokslo metų pradžia, mediumo šventė...

Visas miestas skambėdavo! Tada mane ir „užkabino“ profesorius Kazys Kšanas, tuo metu vadovęs Klaipėdos liaudies operai. Tai jis pamatė manyje būsimą charakterinių vaidmenų atlikėją. 1978 m. jis statė linksmą K. Millöckerio operetę „Studentas elgeta“. Tai tapo lemtingu mano gyvenimo posūkiu.

Tame spektaklyje su kolega iš fakultetų Algiu Šuminsku vaidinome girtuoklius kalėjimo prižiūrėtojus - Pifkę ir Pufkę, o jų vadą Enteriką - Simonas Donskovas. Buvo spektaklyje garsi nugirdymo scena su nepaprastai geru, juokingu tekstu.

Kad iš kalėjimo galėtų pabėgti vienas iš pagrindinių personažų Vladekas, jo draugas Mladekas turėjo nugirdyti sargybinius, t. y. mus.

Pasiūlius išgerti ir mums kategoriškai atsisakius tai daryti tarnybos metu, Mladekas atskleidžia mums savo „mokslinę“ teoriją: negalima gerti baltą ir raudoną vyną atskirai, baltas trenkia į kojas, o raudonas - į galvą. Reikia baltą sumaišyti su raudonu!

Tada vynas nežino kur trenkti ir žmogus išlieka visiškai blaivus! Mes, žinoma, su malonumu išbandome šią teoriją praktikoje ir „paveikti“ išeiname iš scenos.

Šį epizodą spektaklyje visada lydėdavo publikos kvatojimas ir ovacijos. Ją užkulisuose stebėdavo kiti spektaklio dalyviai, ją kaip atskirą numerį rodydavome koncertuose.

Tokia buvo, sakyčiau, sėkminga aktorystės pradžia - nedidelis vaidmuo, paskui - kitas. Sekė didesni, ryškesni operiniai vaidmenys. Pirmąja mano pedagoge buvo a. a. Vida Kuraitė, vėliau mano balsą tobulino a. a. Antanas Bajerčius.

Taip atsirado vokalinė patirtis, o aktorystės meno niekas nemokė. Ką turėjai atsinešęs iš Dievulio, su režisieriaus pagalba „pašlifuodavai“, tad mano universitetu tapo scena ir spektakliai. Viskas atėjo su patirtimi.

Iš kur tas jūsų džentelmeniškumas, galantiškumas?

O iš kur man žinoti? Gal kokie proseneliai buvo aristokratai?.. Juokauju. Manau, kad šią dovaną, kaip ir daugelį kitų paveldimų dalykų, gavau iš savo nuostabių Tėvų.

O pagarba moterims?

Iš ten pat. Visa tai mačiau nuo vaikystės savo kasdienybėje: kaip Tėvas elgiasi, kaip kalba su Mama. Negaliu prisiminti, kad kada nors Tėvas būtų pakėlęs balsą prieš Mamą, jau nekalbant apie fizinį smurtą. Jeigu tarp jų ir įvykdavo „aukštos įtampos“ iškrova, tai mes, vaikai, to nematydavome.

1987 m., pradėjus veikti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tapote jo direktoriumi.

Nuo 1984 m. buvau Klaipėdos liaudies operos teatro solistas... Vyko pasiruošimas profesionalaus muzikinio teatro steigimui. Reikėjo paruošti daugybę dokumentų, laukė minimalus miesto Kultūros rūmų patalpų remontas, tad kažkas turėjo tuo užsiimti.

1986 m. man pasiūlė eiti Liaudies operos direktoriaus-tvarkytojo pareigas, ir aš sutikau. Deja, greitai supratau, kad tai ne man... Dalyvavau KVMT paskelbtame solistų konkurse, perėjau atranką ir norėjau pabėgti iš direktorių.

Tačiau ministerija ir tuometis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys prašė manęs likti Muzikinio teatro vadovu, kol bus rastas naujas. Likau ir laukiau.

Daugumai žmonių būti teatro vadovu - siekiamybė.

Aš jų nesuprantu (juokiasi). Kaip galima sulyginti? Kai esi teatro vadovas, ateini į kabinetą, tau neša krūvas popierių, daugybė biurokratijos, išspręsk tą ir aną...

Ir visai šalia, scenoje, repetuoja tavo kolegos, ruošiasi pastatymui ar koncertui ir tu visa siela norėtum būti ten. Aš nuo direktoriaus pareigų bėgau ir 1989 m. man pagaliau pavyko. Vėl tapau šio teatro solistu.

Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Tai neleidžia pačiam apsamanoti.

Ar jūsų vadovavimo metu nebuvo pasikeitęs jūsų kolegų požiūris į jus?

Stengiausi nevaikščioti užrietęs nosį, tai nieko tokio nepastebėjau. Tiesa, kartais tekdavo suvaidinti griežtą, rimtą viršininką. Bet tai buvo man taip svetima...

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esate seniau, nei jis įkurtas, nes iki tol dainavote Klaipėdos liaudies operoje. Sakoma, kad teatras - tai jausmas.

Muzikinio teatro darbuotojai jau buvo prisijaukinę Danės gatvės pastatą, kad ir koks nefunkcionalus jis buvo. Mes, solistai, turėjome čia savo grimo kambarėlius ir buvome jaukiai įsikūrę, susitempę nereikalingų daiktų iš namų.

Ten vykdavo tokie nuoširdūs pokalbiai su kolegomis! Kai teatras neturi savo namų, nostalgija labai kabina širdį ir protą.

Kai prasidėjo Muzikinio teatro rekonstrukcija, jaučiu, kaip trūksta ten gyvavusio teatro mikroklimato, tad labai laukiu naujojo pastato įkurtuvių ir noriu ten įžengti. Išeiti į naują teatro sceną, uždainuoti ir pajausti, kaip balsas suskamba naujoje akustikoje. Tokia dabar mano svajonė!

Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė?

Likimas lėmė nemažai įsimintinų charakterinių vaidmenų, bet vis dėlto keli - patys mylimiausi. Tai pirmasis - Pifkės vaidmuo jau minėtoje operetėje „Studentas elgeta“, kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“, Bartolo - Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Pičemo - B. Brechto „Trijų grašių operoje“ ir, žinoma, Tevjė - J. Bocko „Smuikininke ant stogo“.

Vaidmenų bado neteko pajausti. Muzikiniame teatre jų jau per 70.

„Smuikininkas ant stogo“ scenoje karaliauja apie dvidešimt metų: kartu su juo užaugo ne tik solistai, bet ir publika. Jo dvasios neįmanoma nupasakoti. Jį reikia išvysti ir stengtis nesigraudinti. O jūs šiame miuzikle atlikote Tevjė partiją. Gal pasitaikė, kad slapčia nubraukiate vyrišką ašarą?

Ne, Tevjė verkia širdimi - taip buvo prisakyta spektaklio režisieriaus Jano Szurmiej...

O verkti vyrams galima? Ar buvo gyvenime tokių momentų, kad teko?..

Ir ne kartą, bet ne scenoje, o būnant salėje, žiūrint gerą, prasmingą spektaklį, ypač jei dar ir muzika puiki. Arba koncerte. Tas vadinamasis katarsis manyje dažnai palydimas vyriška ašara. Aš jos nesigėdiju.

Scena - tai jūsų gyvenimas ir pašaukimas, gal kažkas daugiau?

Sprendžiant iš to, kad kažkas nematomas ir nesuvokiamas mane vedė už rankos link šito, manau, kad tai mano pašaukimas. Profesija?

Man tai turėtų būti muzikos pedagogika, dėstytojavimas, tačiau ir šioje srityje dirbu jau daugiau nei 30 metų: 1979-1984 m. mokytojavau Kretingos rajono Kartenos vidurinėje mokykloje, daugiau kaip dešimtmetį dėsčiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, nuo 2003 m. - Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedroje, nuo 2018 m. esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro katedros docentas. Ir tai man labai patinka.

Ir sekasi. Aktoriams ir režisieriams būtina gauti dainavimo pagrindus, bet, paprastai kalbant, aš juos mokau nebijoti savo balso, kad ir koks jis būtų.

Mes su studentais paruošiame daug gražių programų. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Tai neleidžia pačiam apsamanoti.

Vyresni žmonės dažnai linkę sakyti, kad jų laikais viskas buvo geriau, ir studentai jie buvo geresni...

Taip buvo, yra ir bus, tai užkoduota mūmyse - idealizuoti praeitį. O jeigu rimtai, tai dabartiniai studentai (bent jau manieji) į studijas žiūri labai rimtai, atsakingai. Kada beateisi į fakultetą: ar rytą, ar dieną, ar vakarą - jie vis ten.

Aš turiu prisipažinti, kad studijuodamas labai daug laiko skyriau popaskaitinei, visuomeninei veiklai ir smagiam laiko leidimui (juokiasi). Bet kai artėdavo sesija, visada susiimdavau.

Prioritetai keičiasi su metais. Kas šiuo metu jums svarbiausia?

Vaikai ir anūkai. Ir, žinoma, mylima žmona Virginija. Abu labiausiai džiaugiamės savo palikuonimis, rūpinamės, padedame kaip galime.

Požiūris „tegu kapstosi kaip nori“ mums netinka. Kartu ir nerimaujame dėl jų ateities. Ypač dabar, kai vyksta protu nesuvokiamas karas Ukrainoje.

Jaunystėje daugumą dažniausiai verčia nerimauti karjera.

Aš to neramumo ir savigraužos niekada neturėjau. Vaidmenų bado neteko pajausti. Muzikiniame teatre jų jau per 70.

Po vieną teko sukurti Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Darbo buvo visada, ir įvairiausio.

Buvote ir renginių vedėjas.

Oi, šimtai renginių: privačių, oficialių, koncertų. Renginius pradėjau vesti dar dainuodamas Klaipėdos liaudies operoje. Pabandžiau - sekėsi.

Turėjau iš ko mokytis. Tėvas buvo puikus oratorius. Žavėjo jo švari kalba, visada aiški ir logiška mintis, skambus balsas. To visada siekiau ir aš.

Jūsų įkūnijami personažai dažniausiai komiški. Ar nesinorėjo kada nors scenoje tapti rimtesniam?

Šiaip jau buvo ir tokių, tiesa, nedaug, dar Liaudies operoje - J. Offenbacho „Hofmano pasakose“, I. Stravinskio „Karaliuje Edipe“ Muzikiniame teatre ir kt.

Bet faktas, kad charakteriniai personažai man labiau tinka ir, galiu pasakyti, labiau patinka.

Juk užtenka pasižiūrėti į veidrodį ir supranti, ką ten matai - herojinį ar charakterinį tipažą. Tokį mane matydavo ir režisieriai.

Faktas, kad charakteriniai personažai man labiau tinka ir, galiu pasakyti, labiau patinka. Juk užtenka pasižiūrėti į veidrodį ir supranti, ką ten matai - herojinį ar charakterinį tipažą. Tokį mane matydavo ir režisieriai.

Į jūsų pasakojimą įveskime meilės liniją...

Su žmona Virgnija man labai pasisekė, nors mūsų charakteriai skiriasi lyg diena ir naktis, tačiau gyvenime vadovaujamės tais pačiais moraliniais principais ir vertybėmis.

Gal dėl to iki šiol kartu. Mus suvedė muzika: ji buvo chorvedė, kartu dainavome fakulteto kameriniame chore. Bedainuodami ir susidainavome.

Be Muzikinio teatro, turėjote ir daug kitų veiklų: dainavote „Aukuro“ chore, o 1996-2011 m. buvote Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ solistas. Su šiuo ansambliu gastroliavote Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Kaip jūs viską suspėdavote?

Suspėdavau pirmiausia žmonos Virginijos dėka. Ji buvo namų ramstis, laikantis visus keturis kampus. O aš galėjau pasinerti į savo menines veiklas.

Žinoma, kiek galėdavau, tiek padėdavau, bet visas namų buities krūvis teko jai. Žmona nepaprastai organizuota, mokanti viską sutvarkyti vienu apsisukimu.

Mūsų namai visada blizgėjo švara ir kvepėjo gardžiausiais valgiais. Visada buvo malonu grįžti į namus.

Ir dabar man nekyla noras eiti kažkur pavalgyti, nes žinau, kokie gardumynai manęs laukia namie. Kartu mes jau 44 metai, džiaugiuosi santarve namuose, nors visko būna, kaip ir visose šeimose.

Meilė - gerai. Meilė - kažkas neapibrėžiamo, neapčiuopiamo, tačiau pagarba ir atsakomybė - svarbiausia. Jei šiais principais vadovaujiesi, gali gražiai gyventi.

Gyvenimo prasmė labai žemiška ir paprasta. Aš galiu matyti, girdėti, jausti, mylėti, mąstyti, kurti, tai ko daugiau?

Esate laimingi tėvai. Ar įpareigojimų atžaloms tęsti garbingą jūsų giminės scenos liniją nėra?

Jokių įpareigojimų. Viskas pagal laisvą pasirinkimą, nes aš žinau, ką reiškia, kai dirbi darbą, kuris tau mielas, o ne primestas.

Dukra Agnė ir sūnus Povilas turi daug scenai tinkamų gabumų: puiki muzikinė klausa, artistiškumas, mokėsi sustiprintos muzikos vidurinėje mokykloje, bet jie pasirinko kitas sritis.

Dukra Agnė studijavo švedų ir lietuvių kalbas ir tai jai labai praverčia. Šiuo metu pasinėrė į pedagoginį darbą ir visai gerai sekasi.

Sūnus Povilas tapo profesionaliu vairuotoju. Net kai buvo mažas, jis galėjo ištisas valandas stumdyti mašinėles. Būdamas vaikas jis nėra sulaužęs nė vieno žaislo.

Senelių širdies atgaiva - anūkai?

Labai geri ir mieli anūkai! Vyresnieji - Gabija ir Mykolas (dukros Agnės) - jau paaugliai, o Benas (sūnaus Povilo) - dar tik ketverių.

Prieš pat Naujuosius gyvenimo kelią šioje žemėje pradėjo ir ketvirtasis anūkas - Artas Juškevičius.

Žmonės ieško gyvenimo prasmės. Kas ji jums?

Prasmė labai žemiška ir paprasta. Aš galiu matyti, girdėti, jausti, mylėti, mąstyti, kurti, tai ko daugiau? Žmogau, džiaukis gyvenimu, nes jis labai trumpas.

Vitos JUREVIČIENĖS fotoportretai