Apie tai, kaip reikėtų vertinti tokios ginkluotės panaudojimą ir kuo tai gresia ne tik konflikto šalims, bet ir aplinkinėms valstybėms, „Respublika" diskutuoja su pirmuoju atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUMI.
- Ne taip seniai JAV pasakė, kad perduoda Ukrainai kasetinę amuniciją, o dabar apie tokio tipo ginklų panaudojimą prabilo ir rusai. Ką tai rodo ir link ko veda?
- Rusai pirmieji pradėjo naudoti kasetinius šaudmenis ir dar gerokai iki Amerikai perduodant šį ginklą Ukrainai. Jie tikrai juos naudojo Charkove, bandydami išstumti iš miesto ukrainiečių kovotojus.
O šiaip ginklą tarptautiniu požiūriu leistinu ar neleistinu daro pasirašytos sutartys. JAV, Ukraina ir Rusija tokių sutarčių dėl kasetinės ginkluotės nėra pasirašę, taigi, teisiniu požiūriu čia viskas tvarkoje.
Visai kitaip situacija atrodo karo moralės požiūriu, jeigu tinka toks žodžių derinys.
Kita vertus, vienas žymiausių karo teoretikų yra pasakęs: karas - jėgos panaudojimo menas. Perfrazuojant: nori laimėti, mušk stipriai, pirmas ir be atodairos. Vadovaujantis tokiu požiūriu nekonvencinė ginkluotė leidžia spręsti eilę klausimų.
Tiesa, rusų kasetinės bombos ir kitas tokiu principu pagamintas ginklas suveikia prastai, nes didelis procentas užtaisų lieka nesprogę. Amerikietiškas šiuo požiūriu yra efektyvesnis.
Prisiminkime, kas yra kasetinis ginklas. Tai konteineris (bomba, raketa, artilerijos sviedinys), kuriame yra daug smulkių konteineriukų, kuriuose yra konkretūs žeidžiantys elementai. Toks ginklas yra efektyvus, kai reikia sunaikinti priešininko gyvąją jėgą arba lengvai šarvuotą karinę techniką.
Jeigu keliamas uždavinys naikinti gyvąją jėgą ir lengvąjį transportą, taip užkardant priešininko atakos galimybę ir verčiant jį skaičiuoti nuostolius, galima konstatuoti, kad ginklas savo užduotį atliko.
O tiems, kurie bando ieškoti kare moralės, reikia pasiūlyti pasigilinti į karus akmeniniais kirvukais ir kuokomis. Esu įsitikinęs, kad ir tais laikais buvo įvairūs veikėjai, kurie teigė, kad negalima naudoti titnaginių kirvukų, nes jie sužeidžia stipriau negu bazaltiniai ar granitiniai. Ironizuoju, bet karo realybė yra paprasta - tu arba giniesi, arba puoli, bet naudoji jėgą ir smurtą. Karas pats savaime yra nemoralus, todėl ieškoti jame moralės dalykų yra daugiau negu naivu.
- Ar kasetinė amunicija gali kliudyti ir aplinkines šalis?
- Mišką kerta, skiedros lekia, todėl visai įmanoma, kad kokia raketa ar sviedinys nulėks ir į kaimyninės valstybės teritoriją. Tačiau tokių dalykų nesustabdysi jokiais draudimais ar konvencijomis.
Tai gali pakeisti tik konflikto, kuris šiuo metu plečiasi, sustabdymas. O tam reikalingas rimtas sąjungininkų pajėgų įsijungimas bei ukrainiečių prašomais kiekiais pateikiama ginkluotė ir technika. Bet dalis NATO narių bijo „pilti žibalą į ugnį", tarsi ir taip gaisro nebūtų.
Dejavimas dėl ne ten krentančių raketų neturi prasmės, nes klausimą reikia spręsti aukščiausiu lygiu.
Ir variantai tik du - leidi Ukrainai nukraujuoti ir tapti Rusijos dalimi, o po kokių penkerių metų pats eini kariauti, arba gerai apginkluoji ukrainiečius ir nebesislapstydamas jiems už nugarų pradedi vykdyti Rusijos dezintegracijos politiką.
Ir tik išsprendus pačios Rusijos problemą bus galima galvoti tiek apie nesprogusių kasetinių bombų, tiek apie minų laukų, kurie šiandien užima milžiniškus Ukrainos plotus, likvidavimą. Nes šiandien bet kokie bandymai „sodinti medžius, kol miškas dar dega", neturi prasmės.
- Gal galima kažkaip paskaičiuoti, kiek laiko truks minų ir nesprogusių šaudmenų nukenksminimas?
- Viskas priklausys nuo to, kokios pajėgos bus mestos, kiek technikos ir kokie finansai tam bus skirti. Milžiniški laukai prismaigstyti nesprogusių „Grad" sviedinių.
Didžiulės, tarp abiejų pusių esančios, teritorijos nusėtos minų laukais. Šimtus kilometrų besitęsiančios apkasų linijos sutvirtintos minų užkardomis.
Panašią situaciją, tik mažesnės apimties, teko matyti Abchazijoje, kurioje lankiausi 2001 m., po Abchazijos-Sakartvelo karo, arba, tiksliau, po rusų karo abchazų rankomis prabėgus 6-7 metams.
Nors į teritorijų išminavimą įsitraukė ir tam lėšų skyrė JTO, procesas vyko labai lėtai. Mes visi žinojome, kad sustoti pakeliui ir nubėgti į krūmelius pavojinga, nes nulipęs nuo važiuojamosios dalies gali užtaikyti ant minos.
Tas pats yra ir Afganistane, kur milžiniškos teritorijos prie Amudarjos yra užminuotos.
Ukrainoje, kadangi užminuoti didžiuliai žemės ūkio paskirties plotai, dalis kurių jau priklauso Vakarų korporacijoms, tikėtina, su lobistų pagalba darbai judės greičiau.
- Prieš kurį laiką žmogaus teisių gynėjai iš „Human Rights Watch" patikino, kad turi įrodymų to, jog Izraelis Gazos Ruožo ir Libano teritorijų bombardavimui naudoją baltąjį fosforą. Visuomenininkai perspėjo, kad tokio ginklo naudojimas kelia pavojų civiliams gyventojams. Tokie teiginiai turi pagrindą?
- Bet kuris šiandieninis konfliktas - informacijos ir dezinformacijos srautų valdymas. Baltojo fosforo panaudojimas pernelyg gerai identifikuojamas veiksmas karinėje srityje ir izraeliečiai turėtų būti visiški bepročiai, jeigu konflikto su arabų šalimis akivaizdoje naudotų tokią ginkluotę.
Tai yra sveiku protu paremtas vertinimas, bet žydų elgesys nuo pat pirmųjų dienų remiasi bibliniais pareiškimais apie „dantį už dantį", todėl nenustebsiu, jeigu ši informacija pasitvirtins.
Kita vertus, į Izraelio teritoriją įsiveržę palestiniečiai žudė visus iš eilės, įskaitant vaikus, o dabar patys skundžiasi, kad žūva jų vaikai. Šiam klausimui išsispręsti reikia galingos tarptautinės organizacijos, o ne tokio niekalo, kokiu tapo JTO.
- Ar baltasis fosforas daro kokį nors poveikį gamtai?
- Pirmiausia taip yra išdeginama žemė, kurioje žūsta visos gyvybės sėklos.
Turi praeiti dešimtmečiai, kol žemės gebėjimas auginti gyvybę atsistato, juolab kad ir pats fosforas yra nuodinga medžiaga. Jo naudojimas karo tikslams yra draudžiamas, bet, kaip kalbėjome, jis vis tiek plačiai naudojamas.
- Kokių dar nekonvencinių šaudmenų panaudojimo galime sulaukti?
- Cheminio, bakteriologinio ginklo, „purvinos bombos", kai branduolinėmis atliekomis ilgam užteršiamos tam tikros teritorijos, taktinio branduolinio ginklo. Variantų daug.
Mano senelis sakydavo, kad ant sienos kabanti lazda vieną kartą gyvenime vis tiek iššauna. Ką pasiekė Rusija per šitą karo su Ukrainą laikotarpį? Atsiriekė kelis regionus, bet išleido tam beveik 170 mlrd. JAV dolerių.
Jeigu ne karas, kiekvienas Rusijos pilietis galėjo gauti po milijoną ir ramiai gyventi. Pažvelgus kitaip, kiekvienas ukrainietis galėjo gauti po 4 milijonus, o rusai už tokią sumą galėjo nusipirkti bet kurį ukrainietį.
Tai reiškia, kad šio karo veiksmai ekonominiu požiūriu negali būti vertinami, nes čia pasiekti tikslai, žvelgiant per ekonominę prizmę, labai menki. Vien atstatyti užimtoms teritorijoms reikės daugybės pinigų, nekalbant apie politinius ar moralinius nuostolius.
Matant tai kyla tik vienas klausimas - galbūt veliantis į tokią sveiku protu nepateisinamą avantiūrą, kokia yra karas, pigiau būtų panaudoti atominę bombą? Vladimiras Putinas ir bepročiai šalia jo matematiką dar išmano, o tai didina atominio ginklo panaudojimo riziką.
Jie tarsi per kalkę kopijuoja nelabai seną JAV politiką. Mes girdime tą patį argumentą, kurį po Japonijos bombardavimo atominėmis bombomis išsakė prezidentas Haris Trumenas. Esą branduolinio ginklo panaudojimas išgelbėjo milijonus JAV karių gyvybių.
Dabar jau V.Putinas teigia, kad ginklo nepanaudojimas Rusijai kainavo 300 tūkst. jos vyrų. Toks žongliravimas karine logika verčia galvoti, kad ginklas gali būti panaudotas.
Ne ką gražiau atrodo ir Artimųjų Rytų situacija. Izraeliečiai, kaip esame rašę, konflikte bando spręsti politinius uždavinius. Jie puikiai suvokia, kad Iranas atominį ginklą gali turėti jau po kelių mėnesių, todėl procesą stabdyti reikia dabar, o pasimušimas Gazoje stambių politinių uždavinių nesprendžia.
Tai lemia, kad ir čia tarptautinių pajėgų panaudojimas prieš Iraną darosi vis realesnis, o tuomet ir atominis smūgis tampa ranka pasiekiamas. Artimuosiuose Rytuose kovojama dėl tokių keistų dalykų, kurie vadinami tikėjimu, o visus veiksmus badoma pateisinti siekiu įtikti savo dievui.
Pagal tokią logiką grynai religinė valstybė Izraelis ir žydai, kurie yra daugiau tikėjimas negu tauta, kovoja su tais pačiais semitais, bet tik arabais, kurie tiki, kad tik islamas yra religija, o šaipymasis iš pranašų baudžiamas mirtimi. Todėl sakau - atmesti galimybės, kad kažkuri pusė panaudos atominį ginklą, negalima.
Žvilgtelkime dar toliau - JAV turi minčių apie tai, kad Izraelio projektas brangiai kainuoja ir Izraelis savo super nelanksčia politika sukuria didžiules problemas galimam Amerikos bei arabų šalių bendradarbiavimui.
Užtenka pažiūrėti į žydų naujakurių kibucus išsipirktose teritorijose -Vakarų krante, kuris atriboja palestiniečius nuo Jordano upės ir kitų arabų kraštų.
Dėl šių priežasčių dalyvaudama Izraelio pusėje, JAV tampa stambaus konflikto, kuriame veikia ne racionalūs argumentai, bet visokios keistos legendos apie pažadėtąją žemę, dalyve. Tai irgi mažina racionalių problemos sprendimo būdų skaičių.
Izraelio vadovybė, užuot uždraudusi piliečiams supirkinėti arabų žemes, arba skatino tai, arba užmerkė akis, todėl turime ne tik įžūlius žydų naujakurius, kurie lindo į JTO arabams skirtas teritorijas, bet ir labai agresyvią bei netoliaregišką paties Izraelio politiką.
Greito šio klausimo sprendimo nėra, o JAV stiprėja nuotaikos, teigiančios, jog žydų politika pavojinga Amerikos interesams.
Jeigu jos paims viršų ir Vašingtonas nusigręš nuo Tel Avivo, tai dar labiau padidins atominio ginklo, kaip silpnosios pusės savigynos priemonės, kuria taps vienas prieš arabų šalis paliktas Izraelis, panaudojimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą