Kaip rašo „Ecoticias", tai, kas vyksta po Tibetu, kelia nerimą, nes mokslininkai pradeda suprasti, kad tai ne tik lėtas kalnų augimas, bet ir žemynas, kuris, galbūt, tiesiogiai skyla prieš mūsų akis. Pažymima, kad Himalajai kyla lėtai, bet jų paslėptas variklis lieka neaiškus.
Himalajai susiformavo maždaug prieš 60 milijonų metų, kai Indija, tuomet dar buvusi sala, susidūrė su Eurazija. Šis smūgis sukėlė žemės plutos išlinkimą, suformuodamas aukščiausias kalnus.
Iki šiol Himalajų judėjimas nesustojo ir iki šiol kalnų grandinė toliau kyla, milimetras po milimetro, tarsi sulėtintame kadre.
Tačiau geologai nori išsiaiškinti ne tik tai. Jie nori suprasti kažką mažiau akivaizdaus: kur iš tiesų juda Indijos plokštė. Dešimtmečius buvo dvi pagrindinės hipotezės:
Viena teigė, kad plokštė tiesiog horizontaliai slysta po Tibetu, tarsi kilimas, įkištas po sofą.
Kita teigė, kad jos tankiausia dalis nugrimzta į Žemės mantiją.
Tačiau naujausi tyrimai rodo kitą, nerimą keliančią išvadą. Indijos plokštė ne tik slysta ar nugrimzta: ji suskaidoma į du sluoksnius.
Viršutinis sluoksnis, lengvesnis, toliau slysta po Tibetu, o apatinis sluoksnis susiskirsto, t. y. atsiskiria ir nugrimzta į mantiją. Tyrimas taip pat atskleidė vertikalaus lūžio, tikro „plokštės plyšimo“, buvimą, kur dalis atsiskiria nesugadinta. Mokslininkai priėjo prie tokios išvados, atsižvelgdami į duomenis trimis pagrindinėmis kryptimis:
Karštieji šaltiniai Tibete: ekspedicijos metu mokslininkai išanalizavo apie 200 gamtinių šaltinių. Kai kuriuose iš jų jie aptiko helį-3, izotopą, kuris gali išsiskirti tik mantijoje, o tai leido nustatyti vietas, kur plokštė, matyt, trūksta.
Seisminės bangos: duomenys, gauti iš šimtų stočių, parodė, kad yra požeminių „blokų“, rodančių apatinės plokštės dalies suskaidymą.
Pačios plokštės istorija: iki susidūrimo Indijos plokštė buvo nevienodo storio, o tai prisidėjo prie nevienodų lūžių susidūrus su Eurazija, todėl pati Azija gali suskilti į dvi dalis realiuoju laiku. Kai kontinentai suskilinėja, po to seka žemės drebėjimai.
Mintis, kad žemynas gali suskilti jau dabar, skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau jos pasekmės yra visiškai realios. Be to, Ann Melzer, seismologė iš Lehigh universiteto, pabrėžė tokių atradimų svarbą:
„Beveik kiekvienas sausumos masyvas Žemėje susiformavo dėl serijos susidūrimų, panašių į Himalajų susidūrimą. Todėl supratimas, kaip susiduria kontinentai, ne tik paaiškina šiuolaikinį kraštovaizdį, bet ir žemės drebėjimų, kurie gali kilti palei senovinius kontinentų susidūrimus, pavojų“.
Mokslininkai dar neturi tiesioginių įrodymų, kad požeminis lūžis sukelia seisminius smūgius, bet jie mato aiškius požymius, kad vidinės Žemės įtampos pasireiškia ir paviršiuje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą